Railay paplūdimio apžavėta

Džiaugsmas akims, atgaiva sielai. Ir tikrai nesistebiu, kodėl daugelis, atvykusių į šį rojaus kampelį kelioms dienoms, neplanuotai pasilieka ilgesniam laikui. Railay beach užburia ne tik savo paplūdimių grožiu, bet ir gera atmosfera. Galbūt didelio pramogų pasirinkimo čia ir nėra, tačiau nuobodžiauti tikrai netektų: aktyvaus laisvalaikio mėgėjams – tai puiki (o gal net ir pati geriausia) vieta išbandyti ar patobulinti savo rock climbing įgūdžius (ne be reikalo į šią vietą susirenka alpinistai iš viso pasaulio), o norintiems tiesiog parelaksuoti – nuostabūs paplūdimiai visai čia pat. Koh Phi Phi ir Railay skiria tik valanda plaukimo greitąja valtimi, tad jeigu kartais būdami Koh Phi Phi saloje jausite, jog jums ten per ankšta ir pavargote nuo turistų – nedvejodami šokite į pirmą valtį, plaukiančią link Railay beach. Neprašausite.

Štai kokiais vaizdais keliautojus pasitinka Railay.

Tai ta vieta, kurią prisiminsiu tik su geromis emocijomis. Iš esmės Railay beach – tai pusiasalis, nuo pagrindinės Krabi  žemyninės dalies atskirtas limestone uolomis ir pasiekiamas tik valtimis. Vykdami į šį pusiasalį būsite išlaipinti Railay East pusėje, kuri daugiau atlieka mini uosto funkciją.

Railay East paplūdimys.

Kaip tikros backpacker'ės, skaičiuojančios pinigėlius, išsiklausinėjome vietinių, kur būtų pigiau apsistoti, ir įsikūrėme Railay East pusėje. Tačiau mūsų biudžetinis bungalas ir vaizdai per langą niekuo nenusileido kelių žvaigždučių vardo vertiems viešbučiams:)

Toje pačioje pusėje, vienoje siauroje gatvelėje, vingiuojančioje palei krantą, atradome ne tik jaukių kavinukių, bet ir smagių barų, kas vakarą lankytojus bandančių pritraukti ugnies šou pasirodymais bei vakarėliais iki paryčių. Nors mūsų viešnagės metu Railay pusiasalyje skaitėsi low-season, tačiau pramogų užteko. Kojeles pamiklinom ir mes:) Patį pirmąjį vakarą išėjusios pasižmonėti netyčia papuolėme į ladyboy gimtadienį (na ir pataikyk tu man). Atvirai kalbant, iš pradžių buvo šiek tiek nejauku šokti šalia ladyboy jubiliatės(-o) ir jos(-o) draugių(-ų), bet vakarėliui įsisiūbavus jokio diskomforto nebesijautė - šokom trypėm kaip draugytės:)

Vakarinių žiburių apšviesta Railay East gatvelė.

Norintiems lepintis saule su nepakartojamais vaizdais priešakyje tektų visas penkias minutes pereiti į kitą pusiasalio pusę - ir štai jūs jau Railay West paplūdimyje. Belieka tik priiminėti saulės vonias ir grožėtis vaizdais.

Railay West paplūdimys.

Kitas, dar didesnį įspūdį man palikęs šio pusiasalio paplūdimys – Phra Nang. Šis balto smėlio ruoželis yra izoliuotas uolų ir pasiekiamas siauručiu takučiu, vingiuojančiu palei milžiniškus limestone akmenis.

Puiki vietelė popiečio kavutei.

O kai šiame paplūdimyje pamačiau įrengtas savotiškas garbinimo vietas (net nežinau kaip tiksliau būtų galima išsireikšti) savotiškam dievukui - pasidarė aišku, kodėl šis pusiasalis ladyboys taip mylimas...

Garbingoj vietoj garbingi daiktai:)

Beje, čia saulėlydžiai niekuo nenusileidžia matytiems Koh Phangan ar Koh Tao saloje. Didingos uolos įvairiaspalvio dangaus fone pučiant šiltam vakariniam vėjeliui... beveik tobula.

Dar viena backpacker‘ių mylima vieta – Ton Sai: maža įlankėlė šalia Railay West paplūdimio. Deja, bet šios slaptos viečiukės nepatikrinom, bet teko girdėti, jog tai dar vienas rojaus kampelis žemėje:) Bus proga grįžti ir tuo įsitikinti.

Taigi dvi dienas pasilepinusios saule, paplūdimiais bei ištyrusios aplinką, trečiąją išsiruošėme pasiplaukiojimui tajų laiveliu po Railay ir jį supančias saleles. Jokio skubėjimo, jokio streso, laivelio kapitonas plukdo ten, kur tik įsigeidžiame. Malonus bangų sūpavimas, šiltas vėjelis, akis džiuginantys vaizdai, smagi kompanija (plaukėme kartu su dar dviem draugais iš Venesuelos) – belieka tik mėgautis akimirka.

Dar vienas mažas pastebėjimas: turbūt iš visų vietų, kuriose teko būti Tailande, žmonės čia buvo patys maloniausi ir draugiškiausi. Todėl net neabejoju, jog šią vietą visad atsiminsiu su šypsena veide, ne tik dėl nuostabios gamtos, bet ir dėl sutiktų šiltų žmonių. O planuojantiems vizitą į Tailandą nedvejodama rekomenduočiau bent kelioms dienoms pasinerti į Railay paplūdimio kerus.

Koh Phi Phi: kas slepiasi už atviruko

Ilgasis tajų laivelis, išpuoštas margaspalviais kaspinais bei gėlėmis, siūbuojantis smaragdinio žydrumo Andamanų jūros vandenyje, didingųjų limestone uolų fone. Štai tokį vaizdelį mano vaizduotė piešė, išgirdus visų išliaupsintos salos pavadinimą. Koh Phi Phi.

Koh Phi Phi idilė.

Pati prisižiūrėjusi nuostabių atvirukų bei paveiksliukų nekantravau ir savo akimis išvysti tą rojaus kampelį. Na ir ką...atvykau, pamačiau, nepatiko:) Tiksliau sakant gal labiau nusivyliau neradusi to, ko tikėjausi. Nors Koh Phi Phi pasaulyje ir yra linksniuojama kaip vienas iš gražiausių ir natūraliausių salynų, tačiau po 8 dienų (užsisėdėjome ten tikrai per ilgai!) nuomonę pakeičiau... Naa, nėra jau ten taip blogai, žvelgiant į didingas limestone uolas, kyšančios iš vandens žandikaulis bent minutei atvimpa, bet... Nenoriu aš griauti nei vieno iš jūsų gražios svajonės ar idiliško vaizdelio, tačiau iš visų jau anksčiau lankytų salų būtent šiai salai galėčiau uždėti labiausiai turizmo paliestos salos etiketę. Tikrai nuoširdžiai man buvo gaila tų porelių, kurios atvyko į Koh Phi Phi praleisti medaus mėnesio. Ech. Medui kopinėti pasaulyje yra ir romantiškesnių vietų.

Tačiau apie viską iš pradžių. Į Koh Phi Phi atvykome iš Koh Lantos. Kelionė buvo viena iš ilgiausių ir labiausiai varginančių.

Štai taip atrodo naktinės valtys.

Šįkart keliavome trise - prie mudviejų mergaitiškos kompanijos prisijungė vaikinukas iš Bangladešo. Taigi iš Koh Tao pajudėję naktine valtimi, pakeitę nesuskaičiuojamą kiekį autobusų, taxi bei keltų, kitą dieną apie antrą valandą dienos pasiekėme galutinį tikslą. Vietą, į kurią atvykome, puikiai iliustruos nuotraukos. Net komentarų nereikia:)

Mano karališkoji lova:)

Penkių žvaigždučių bungalas.

Apie pastarąją salą neturiu daug ką pasakyti, apart to, kad didžiausia atrakcija buvo gyvenimas medžio namelyje. Dieną, na gal dvi, pagyventi laukinėmis sąlygomis gal ir įdomu/smagu/nauja, tačiau savaitės (kaip buvo planuota) mes ten neištvėrėme. Pradėjo erzinti lietus ne tik lauke, bet ir lovoje. Taip, taip, kai miegant jau beveik norisi lietpaltį išsitraukti – džiaugsmo mažai. Metas keisti gyvenamą būstą ir vietą:) Taigi atvykusios į Koh Lantą vedamos kilnių savanorystės tikslų ilgai ten neištvėrėmė - patraukėme į Koh Phi Phi ieškoti ne tik geresnio oro, bet ir daugiau veiksmo.

Koh Phi Phi salyną sudaro dvi didesnės (Koh Phi Phi Don ir Koh Phi Phi Lee) bei keletas mažesnių salelių; visos jos priklauso Krabi provincijai. Mes apsistojome didžiojoje Koh Phi Phi Don saloje.

Koh Phi Phi Don paplūdimys.

Tiesa, ši sala vienintelė iš visų turi pastovius gyventojus, visos kitos – pasiekamos valtimis (kai kurios kajakais) ir yra lankyti taškai turistams. Taip, viskas tik turistams ir tik dėl jų (tiksliau dėl jų pinigų). Kaip jau ir minėjau, nė viena iš anksčiau lankytų salų nepasirodė tokia turistinė ir, sakyčiau, dirbtina. Jau plaukiant keltu sulaukėme pasiūlymo padėti (supraskit, gauti naudos už tai) susirasti nakvynę, tik išlipus teko susimokėti kažkokį mokestį, na o pati sala pasitiko gatvelėmis, susiaurėjusiomis nuo įvairių prekyviečių. Rūbų skyrelis, restoranas, masažo salonas, baras, tatuiruočių salonas, bilietų agentūra, hostelis, gatvės maisto kioskelis, bungalai, rūbai, kavinukė, blyninė, bilietų agentūra, masaaažo salonas, suvenyrai, vėl rūbai...ir taip be galo be krašto. Nesibaigianti pasaka. Net paplūdimio reikia gerai paieškoti, klaidžiojant tarp tų visų kioskelių, kuris, beje, taip pat okupuotas barų.

Ir kas tiek gali išpirkti...ogi turistai:)

Ieškantiems privatumo taip pat tektų pavargti: bandydami ramybę surasti kitų salų paplūdimiuose galite susidurti su draugauti nelinkusiomis beždžionėmis. Jos draugėmis bus tik tada, jei turėsite bananų ar tai žemės riešutų. Kitu atveju – patariu nenuleisti akių nuo savo daiktų, ypač – akinių. Nes vagilės beždžionėlės turi miklias rankeles...:)

Per aštuonias dienas, praleistas šioje saloje, nuveikėme ne tiek ir daug. Nes...dvi iš jų pralijo, kitas dvi negalavome (tiek aš, tiek Vaida), tad likusias dienas stengėmės išnaudoti kuo produktyviau.

Vieną dieną paskyrėme miestelio apžiūrėjimui. Tiksliau pasivaikščiojimui po kelias (jausmas, kaip turgaus) gatveles. Beklaidžiojant užtikome apžvalgos aikštelę su nepakartojama salos panorama. Vaizdeliai verti atviruko. Diena užskaityta:)

 

Prisiskaičiusios ir prisiklausiusios apie nepakartojamus rojaus kampelius bei vaizdelius, pasiekiamus tik valtimi – nusipirkome boat tour, tikėdamosis praleisti smagų ir turiningą pusdienį. Kur jau čia nesitikėsi daug nuotykių, kai turo iškaba žadėjo tiek veiklų: apsilankymas Monkeys beach, sustojimas prie Viking caves, paviršinis nardymas prie Maya Bay įlankos, vėliau – slaptojo paplūdimio aplankymas (to pačio, kur filmas „Paplūdimys“ buvo filmuotas) bei galiausiai saulėlydžio stebėjimas besisupant valtyje. Turą nusipirkome iš vakaro kitai dienai, tikėdamiesi kuo mažiau bendrakeleivių. Bilietėlių pardavėja dar padejavo, jog visai biznio nėra ir kad tik trys (be mūsų) žmonės kol kas išsipirkę turą. Apsidžiaugę, jog neteks kovoti dėl vietos ir būvio, nekantriai laukėme kitos dienos. Ogi taigi viskas buvo šiek tiek kitaip, nei tikėjomės. Visų pirma (lyg tai būtų netikėta) žmonių skaičius nuo trijų išaugo iki dvidešimt trijų, tad ilgasis tajų laivelis buvo pilnut pilnutėlis. Uhu, jausmas kaip tikroj ekskursijoj! Ir po maisto paketėlį gavome – vandens buteliuką ir ryžių. Sausas davinys beveik, bet, matyt, nėra ko daugiau tikėtis už dyką.

Pajudėjome link pirmojo sustojimo – Monkeys beach. Tikrąją to žodžio prasme tai ir buvo tik sustojimas. Kol besigrūsdama per žmones išlipau iš valties bei išsitraukiau fotoaparatą pasirengusi padaryti bent keletą gražių kadrų, išgirdau mūsų laivelio kapitoną rėkiant, jog jau laikas judėti tolyn ir kad paskubėtume. Amm, taip ir likau nesupratusi ir su viltimi, jog gal ši vieta ir nebuvo verta mūsų laiko.

Monkeys beach.

Kitas sustojimas – Viking Caves. Hm, būtų buvę gerai, kad bent keliom sekundėm sustoję būtume:) Tiesiog praplaukėme pro šalį. Kas spėjo padaryti bent vieną nuotrauką – tam pasisekė, kas ne - jo bėdos, pasigooglins internete, kur buvo ir ką turėjo pamatyti:)

Viking Caves.

Toliau mūsų programoje - paviršinis nardymas. Sustojome tikrai nuostabioje įlankoje, kur smaragdinio žydrumo vandenyje šimtai egzotinių žuvyčių plaukiojo. Gražu. Kapitonas vėl rėkia, jog turime pusvalandį pasiturkšti ir panardyti. Supraskite – parelaksuoti. Pirmieji spėjo pasirinkti geresnius vamzdelius ir nardymo kaukes, kitiems – kas liko arba visai neliko. Į žuvytes juk galima pažiūrėti ir iš viršaus...o kas belieka:)

Pasiplaukioję ir vėl susigrūdę į valtį laukėme, kas toliau. Kapitonas vėl tarė savo žodį: pasirodo, jog eilė atėjo garsiajam „Paplūdimiui“, tačiau norint į jį patekti visų pirma turime papurtyti savo pinigines ir...susimokėti. Valtyje pasigirsta šurmulys ir nepasitenkinę balsai. Naa, žadėjoti programa skelbė, jog viskas įskaičiuota, tad tikrai papildomų rinkliavų nesitikėjome. Visi dvidešimt trys bandėme ginčytis su kapitonu, bet jis apsimetė nieko nežinąs (geriausias būdas) ir kartojo tą pačią maldelę: „Arba susimokat pinigus ir aš jus nuvedu į Maya Bay arba liekat sėdėti valandai valtyje.“ Pasirinkimas labiau negu aiškus. Supratę, kad kitaip nebus, kiti jau traukė pinigėlius, o mes nusprendėme nemokėti ir likti valtyje. Ne dėl to, jog būtų gaila pinigų, bet tiesiog iš principo. Mūsų draugas, beje, buvo tame pačiame paplūdimyje dieną prieš ir už įėjimą nemokėjo nieko. Tad vietinės aferos nusprendėme neparemti. Tad mes likome. Kam mokėti, jei ir patys galime iki žymiojo paplūdimio nusigauti, draugas gi žino kelią:) 

O kelias buvo ilgas ir su išbandymais...teko lįsti ir per siauručius uolų tunelius, ir lipti per slidžius akmenis.

Šalia laivelių matosi įėjimas į slaptąjį paplūdimį.

Trasą įveikėm. Tik...prie pagrindinio įėjimo laukė būrys vietinių, imančių rinkliavą. Atseit už nacionalinį parką, esantį šalia paplūdimio. Na ką, planas nemokėti savo laivo kapitonui ir prasmukti neišdegė. Dar šiek tiek pasiginčiję galiausiai susimokėjome ir mes. Juk tik dėl principų nepavaikščioti ta pačia žeme, kurią savo kojomis mynė Leonardo Di Caprio būtų kvaila...:)

Valandžiukę pasigrožėję slaptuoju paplūdimiu vėl grįžome į valtį tęsti šauniosios ekskursijos. Toliau pagal planą – saulėlydžio stebėjimas. Įsivaizdavau, jog nugabens mus į kokį tai gražų paplūdimį ar šiaip romantišką viečiukę...žinoma, naivu buvo to tikėtis. Ar bent jau ne šitoj ekskursijoj:) Saulėlydžiui stebėti mūsų laivelis sustojo kažkur vidury jūros, o mes, susigrūdę laivelyje kaip silkės statinėj, turėjome džiaugtis ir laukti saulėlydžio. Ne, ačiū, ne to visi tikėjomės. Tad vienbalsiai nusprendę, jog šią romantišką akimirką praleisime, pajudėjome link kranto...

Viso šio turo reziumė: tokie turai tinkami tik tam, kad užsidėtumėte pliusiukus savo norimų pamatyti vietų sąraše. Norint pasimėgauti ir pažinti salą – tikrai rekomenduočiau tiesiog išsinuomoti tajų laivelį; jo kapitonas tikrai žinos visas gražiausias salos vietas, papasakos, ką norėsite sužinoti ir, kas svarbiausia, galėsite džiaugtis nuostabiais vaizdais ir mėgautis akimirka tiek, kiek norėsite.

Nusivylusios siūlomais turais ir ekskursijomis, nusprendėme pačios išsinuomoti kajaką ir šiek tiek pasiplaukioti. Net smagiau iriasi, kai tokie vaizdai džiugina akis.

Priplaukėme dar vieną Monkey beach. Net nežinau, kiek tokių aplink Koh Phi Phi yra iš viso, bet šis tikrai nusipelnė tokio pavadinimo – beždžionės čia karaliavo, o turistus pasitikdavo gąsdinančiai šiepdamos dantis. Gerai, kad turėjome du ginklus, t.y. du kajakus, kuriuos teko keletą kartų panaudoti gynybai (tik nepagalvokite, kad mušėme vargšes beždžionėles). Tiesiog baidėme vagiles, kurios kėsinosi mūsų daiktus pagriebti. Nors paplūdimys žavėjo smaragdinės spalvos vandenėliu ir baltu smėliuku – jame ilgai neužsibuvome. Turbūt suprantama dėl ko:)

Pikta ši beždžionėlė.

Kol agresyvios beždžionės buvo kažkuo užsiėmusios -
turėjau visas dvi sekundes nuotraukai:)

Taigi tiek tos Koh Phi Phi. Sala, kurioje karaliauja katės, musulmonai ir...beždžionės. Gal ir ne pačiais gražiausiais žodžiais atsiliepiau apie šią salą, tačiau kiekvienam savo. Jeigu tiesiai po Bankoko mano stotelė būtų buvusi Koh Phi Phi  - gal ir kitaip šnekėčiau, tačiau po laiko, praleisto Koh Phangan ir Koh Tao, tai nebus ta vieta, į kurią norėsiu sugrįžti...

Koh Tao: neriam!

Tai buvo vienas iš geriausių dalykų, ką galėjau nuveikti būdama Pietryčių Azijoje ir būtent Koh Tao saloje. Mažutė Koh Tao sala yra itin žymi ir populiari dėl nardymo. Čia įsikūrusios nardymo mokyklos bei centrai siūlo Snorkeling, Fun Diving turus jau patyrusiems nardytojams, o tiems, kurie dar nėra išbandę šių malonumų – siūloma išsilaikyti PADI ar SSI (Open Water, Advanced, Master ir kt.) kursus. Šimtai žmonių plūsta į šią salą vien dėl nardymo ne be priežasties - Koh Tao yra viena iš pigiausių vietų pasaulyje ne tik panardyti, bet ir gauti nardymo licenziją.

Ir čia ne akvariumas, taip atrodo jūros vandenėlis su žuviukais:)

Taip pat daugelis iš mūsų naujai sutiktų draugų, kurie jau buvo ar ruošėsi vykti į šią salą dėl nardymo, ragino ir mus tai padaryti sakydami, jog nepasinaudoti tokia proga būtų nuodėmė. Tačiau mudvi su Vaida tik kraipėme galvas - juk iki tol turėjome kitą super planą – išmokti kaituoti:) Tačiau planai ir lieka planais, kol neatsiranda nauji, dar labiau beprotiški ir neplanuoti...

Beplaukiant valtimi į Koh Tao aplinkui zujo daugybė agentų, brukančių į rankas brošiūras su nardymo mokyklomis ir bandančių įtikinti pasirinkti būtent jų paslaugas. Kadangi mūsų galvose jau kirbėjo mintys apie šią atrakciją, tad ilgai įtikinėti mūsų nereikėjo – pasirašėm naujam gyvenimo nuotykiui. Jeigu kada ruošitės vykti nardyti, turėtumėte žinoti, jog dažniausiai į Open Water nardymo kursų paketą įeina: teorijos pamokos pirmąja dieną (knygų skaitymas, testų darymas, video medžiagos žiūrėjimas), antrąją dieną pirmoji nardymo pamoka baseine (gali būti ir jūroje kur seklu), du nėrimai į jūrą trečiąją dieną bei du nėrimai į jūrą ketvirtąją. Taip pat yra suteikiamas apgyvendinimas dažniausiai keturioms naktims bei pusryčiai. Skamba neblogai, a?:) Dar geresnį variantą gali gauti, jei panaudosi savo derėjimosi įgūdžius (čia juk Tailandas – reikia visur ir visada derėtis!). Mes susiderėjome dar papildomas dvi nakvynes, vis šis tas:)

Apsistojome štai šiuose bungalows.

Viso šio gėrio kaina yra 8,500 THB už SSI ir 9000 THB už PADI kursus. Kitas klausimas - PADI ar SSI? Abi šios institucijos teikia tas pačias paslaugas, tokius pačius mokymus, tik tiek, jog PADI šiek tiek brangesnė. Priežastis ta, jog pats turi pirkti mokomąją medžiagą, o eidamas SSI kursus medžiagą gauni, tačiau ją vėliau turi grąžinti. Dar vienas skirtumas, kad PADI yra labiau žinoma ir priimtina pasaulyje, tačiau tai aktualu tuo atveju, jeigu nori tapti nardymo instruktoriumi. Tačiau jeigu ketini nardyti tik savo malonumui – abu pažymėjimai, išsilaikius tiek PADI, tiek SSI, galios visame pasaulyje.

Visai netikėtai ir aš įstojau į nardytojų būrelį. Uhu!

 

Durys į platųjį povandeninį pasaulį prasivėrė ir mums. Kišenėse jau turim SSI Open Water Diver pažymėjimus, kuriuos gauti padėjo Phoenix Divers nardymo mokykla. Pasakysiu nuoširdžiai – labai džiaugiuosi, jog pasirinkome būtent šią mokyklą. Kažkur skaičiau, jog nardymo kursų kokybė priklauso būtent nuo bendravimo su instruktoriais ir pasitikėjimo jais. Galiu tai patvirtinti šimtu procentų. Mums pasisekė, nes mes turėjome du šaunius instruktorius - draugiškus, linksmus bei keliančius šypseną mūsų veiduose net ir sunkiausiais momentais. O buvo visko: ir baimės, ir nepasitikėjimo savo jėgomis ir nusivylimo akimirkų. Tačiau tas nepakartojamas jausmas, kai esi po vandeniu, plauki kartu su šimtais įvairiaspalvių žuvyčių, matai įspūdingų formų ir spalvų koralus, tyrinėji povandeninę augmeniją, pamatai praplaukiantį vėžlį (buvau viena iš tų laimingųjų!), tas jausmas, kai jautiesi lyg būdama National Geography laidoje – atperka viską. Tik gaila, kad whale shark nepraplaukė pro šalį...:) na nieko, kitą kartą.

Tik su šypsena gilyn į gelmes.

Štai kiek nardytojų susirinko, net maža valtelė linko...

Atradusios naują aistrą:)

Sunkiausia turbūt ir buvo pirmoji pamoka baseine: reikėjo priprasti prie įrangos, kaukės, išmokti taisyklingai kvėpuoti per reguliatorių bei stengtis kontroliuoti savo pusiausvyrą ir plūdrumą būnant vandenyje. Taip pat teko atlikti įvairius pratimus. Uh, dar ir dabar šiurpuliukai per kūną nubėga atsiminus vieną pratimą... Kaukės nusiėmimas ir vėl jos užsidėjimas bei išsivalymas (tai reiškia vandens pašalinimas iš kaukės būnant po...vandeniu). Nosis pilna vandens, akis graužia sūrus jūros ar tai chloruotas baseino vanduo...ne koks malonumas. Baseine net kelis kartus kilau į paviršių šnirpšdama vandenį iš nosies ir gaudydama orą, o galvoje sukosi viena mintis – ką aš darysiu tokiu atveju būdama kokia 15 metrų po vandeniu jūroje, juk taip greitai į paviršių tai neiškilsiu (ko daryti taip pat griežtai negalima). Tačiau rašau aš jums sveika ir gyva – visgi pamokos tam ir yra, kad išmoktume:)

Kursų metu sutikome daug nuostabių ir šiltų žmonių. Kalbu ne tik apie Phoenix Divers centro komandą, bet ir apie mūsų nardymo grupę, kuri buvo, sakyčiau, internacionalinė. Ispanas, norvegas, olandas, vokietis, instruktoriai anglai ir... dvi lietuvaitės pagerbtos tarp vyrų:) Pasiilgsiu šitų veidų.

Šaunioji mūsų komanda.

Taigi nardymas Koh Tao buvo viena iš labiausiai nepamirštamų avantiūrų mano gyvenime. Visai neplanuota, kiek netikėta. Tai buvo mano pirmieji nėrimai gyvenime, tačiau tikrai ne paskutiniai. Juk nepanardyti Balyje ar tai Gilio salose būtų tiesiog...gėda:)

Koh Tao: ten, kur visada norėsis sugrįžti

Salos jaukumas, nardymas, nuostabūs saulėlydžiai bei skanios vakarienės – visa tai, kas primins Koh Tao. Į šią salą vykome tiesiai iš Koh Phangan, neturėdamos jokių planų, jokių sumanymų ar numatyto praleisti dienų skaičiaus. Jeigu patiks – būsim ilgiau, jeigu ne – trauksim kažkur kitur. Pastebiu, jog kuo toliau, tuo dažniau vadovaujamės šiuo principu, gal taip ir turi keliauti tikros backpacker‘ės?:)

Paliekant Koh Phangan.

Labas, Koh Tao!

Pasiruošusios naujiems nuotykiams.

Jeigu kas paprašytų apibūdinti šią salą, užtektų pasakyti vieną žodį - jauku. Turbūt dėl salos mažumo (Koh Tao yra pati mažiausia iš visų trijų – Koh Samui, Koh Phangan, Koh Tao- salų). Ji dar vadinama Vėžlių sala dėl savo kraštovaizdžio ir formos, kuri primena vėžlį. Tad nenuostabu, jog vėžliukas jau yra tapęs salos simboliu. Gaila, bet salos iš paukščio skrydžio nenufotografavau:)

Pirmosiomis dienomis buvome užsiėmusios naujai atrasta veikla – nardymu (šis malonumas vertas netgi atskiro blog‘o įrašo). O laikas, likęs po nardymo pamokų, buvo skirtas skanioms vakarienėms (to jautėmės tikrai nusipelniusios) bei šokiams pokiams vakarais. Atradom labai jaukų restoranėlį, įsikūrusį ant jūros kranto, vienas žingsnis nuo paplūdimio. Net ir maistas skaniau valgosi, kai tai darai sėdėdama ant minkštų pagalvėlių, prie mažo bambukinio staliuko, palmių apsuptyje, pučiant šiltam vėjeliui... Jūros horizontas priešakyje. Ar tai saulėlydis. Jūros gėrybės. Tobula. Belieka mėgautis akimirka ir dar kartą pasidžiaugti gyvenimu.

In Touch restourant, Sairee beach, Koh Tao.

Likusias kelias dienas po nardymo praleidome tyrinėdamos salą. Kaip ir Koh Phangan, taip ir šioje saloje, geriausias būdas tai padaryti – motoroleriu. Viskas būtų beveik gerai, jeigu ne šios salos keliai...padėk Dieve. Rimtai. Koh Phangan keliai lyginant su Koh Tao salos keliais auksu grįsti. Net ir aš šalmą užsidėjus važinėjau – o tai daug ką pasako;) Jau net nekalbu apie kelių vingiuotumą, statumą, o kai dar tas kelias pusiau asfaltuotas, pusiau žvyrkelis, vietom ištrupėjęs, vietom molynai, plius grioviai grioveliai visur. Tikra „palaima“ vairuoti. Na bent jau savo, kaip motorolerio vairuotojos, įgūdžius palavinau:) Kažko labai naujo nepamatėme. Aplankėme dar keletą gražių paplūdimių bei pasigėrėjome salos panorama iš aukštai.

Freedom beach resort.

Jaukus bariukas...

...su nepakartojamu vaizdu.

Dar vienas baras medyje.

Mūsų bungalas buvo visai šalia pagrindinio ir didžiausio salos paplūdimio (Sairee Beach). Na gal tai ir nebuvo pats gražiausias mano matytas paplūdimys, tačiau daug žavesio jam suteikė visos tos kavinukės, restoranai ir barai, įsikūrę palei paplūdimį. O ir turistams patogu – du žingsniai iš bungalo ir tu jau veiksmo sūkury. O veiksmo čia užteko, ypač vakarais:)

Sairee Beach.

Žiba žiba žiburėliai - čia kas naktį vakarėliai:)

Nors ši sala ir neturi daug pramogų, skirtų turistams (neskaitant paviršinio ar giluminio nardymo), tačiau Koh Tao kažkuo užburia. Galbūt savo saulėlydžiais, kurie niekuo nenusileidžia matytiems Koh Phangan saloje.

 

Ieškodama nuotraukų šiam įrašui supratau ir nusistebėjau, jog iš tokios gražios salos su dar daugiau gražesnių akimirkų tik tiek mažai nuotraukų turiu... Norisi dar daugiau parodyti, dar daugiau perteikti. Matyt teks Jums patiems aplankyti šią salą ir pajusti jos dvasią;)

Ech, noriu atgal...į Koh Tao.