2013 m. balandžio 26 d., penktadienis

Alpių idilės užkulisiai



Jau dvi savaitės kaip mėgaujuosi namų ramybe. Sezonas Alpėse baigtas. Keista. O atrodo, jog dar visai nesenai gyvenau darbo paieškų rūpesčiuose ir su nekantrumu laukiau, kada pagaliau prasidės mano antrasis darbo sezonas kalnuose. Žinoma, kaip ir priklauso - su visomis žiemos pramogomis. Ruošdamasi į kalnus jau žinojau, jog pirmasis atlyginimas bus skirtas ne kam kitam, o sezoniniam ski-pasui ir, be abejo, nuosavai snieglentei :)
 

Taigi beveik keturis mėnesius dirbau bei mėgavausi žiemos pramogomis jaukiame kalnų miestelyje Lech am Arlberg. Tai vienas iš seniausių Austrijos slidinėjimo kurortų, įsikūrusių Arlbergo regione. Lech kartu su šalia esančiais Oberlech, Zurs ir Zug miestukais sudaro Vorarlberg slidinėjimo regioną, žiemos sporto mėgėjams siūlantį net 276 km gerai paruoštų trasų.

 

Jeigu kas nors prašytų Lech‘ą apibūdinti keliais žodžiais, pasakyčiau būtent taip: brangus pižonų kurortas. Tiesa, važiuodama čia, jau žinojau, ko tikėtis, nes praeitą žiemos sezoną turėjau garbės lankytis šiame turtuolių mylimame kurorte. Juokingiausia yra tai, jog tuomet dar šnekėjau, kad tokiame mažame miestelyje kaip Lech‘as tikrai nenorėčiau dirbti, mat man pramogų ir veiksmo trūktų. Ha. Ir pažiūrėkit, kur atsidūriau. Auksinė taisyklė pasitvirtino: „Niekada nesakyk niekada“...



Iš tiesų, tai nebuvo taip blogai. Užteko ir veiksmo, ir vakarėlių, ir... energijos tiek dirbui, tiek linksmybėms. Ketvirtą valandą ryto, tik baigus darbą, dar užtekdavo jėgų prasukti pro šalimais esantį klubą... Ech, gerai, kai darbas prasidėdavo tik penktą valandą vakaro :) Taip ir pranaktinėjau visą žiemą: dirbdama iki paryčių ir miegodama iki pietų (dažniausiai).
Žinoma, bent kelis kartus per savaitę kildavau ant kalno. Na ir kas, kad kartais miegoti tekdavo tik kelias valandas - lekiant puriu sniegeliu ir grožintis nuostabiais vaizdais išsisklaidydavo visi miegai.
 
 

Sekmadieniai man buvo tikri šventadieniai (tai sakydama nė kiek neperdedu). Tai buvo vienintelė laisva savaitės diena. Todėl planas, ką veikti sekmadienį, jau būdavo sugalvotas savaite į priekį :) O dažniausiai pasitaikydavo būtent toks scenarijus: rytas, praleistas snowboardinant kartu su Vaida, popietė, praleista žymiausiame St. Antono apre-ski bare „Mooserwirt“ bei vakaras, piknikaujant kartu su geriausia kolege Ana. Sekmadienio piknikai jau buvo tapę tradicija, o faktas, jog geriausi apre-ski vyksta būtent St. Antone pasitvirtino. Nes jau antra žiema, kaip abi su Vaida besistumdydamos sausakimšoje šokių aikštelėje kartu su kitais besilinksminančiais turistais traukdavome vokiškus/austriškus šlagerius... :)

Žymusis Mooserwirt apre-ski baras.

Pramogų niekad nebuvo ir nebus per daug, o kai dirbi daug ir sunkiai – jos yra tiesiog būtinos :) Slidinėjimas, snowboardinimas, apre-ski vakarėliai – čia jau klasika ir kiekvieno turisto, atvykusio į kalnus, atostogų dalis. Tačiau ką dar nuveikti mažame kalnų miestelyje, kai esi čia įstrigusi keturis mėnesius? Štai:

  • Hiking po kalnus kartu su draugais. Sportas, grynas oras, nuostabūs vaizdai.


  • Valgio gaminimas su gera kompanija ir draugiškais pašnekesiais.

  • Jau mano minėtieji sekmadienio piknikai ir kvailystės.
Cheers!

  • Užsiimti snowboardinimo pamokomis. Žinoma, tik draugams ir tik už ačiū :)

  • Karštas vynas, alus ar tai tekilos shot‘ai prieš darbą. Apšilimui ;)

 
  • Austriškų desertų degustavimas.

Kaiserschmarrn.

Kad ir kaip bebūtų, tačiau visad atmintyje išlieka tik geriausi prisiminimai. Darbas ir sunkios akimirkos liko kažkur praeityje, o aš, pasakodama jau apie praėjusį sezoną, dabar tik šypsausi atsimindama tiek daug nuostabių žmonių, kuriuos sutikau, naujus įspūdžius, kuriuos patyriau, ir galiu drąsiai teigti, jog kalnus įsimylėjau dar labiau... :)