Filipinai: trumpas kultūrinis šokas bei pirmieji įspūdžiai

Atrodytų, Pietryčių Azijos šalys jau nėra naujiena: nemažai matyta, patirta, išgyventa. Tačiau Filipinai savo savitumu ne tik maloniai nustebino, bet ir švelniai šokiravo. Atsigauti po ilgos kelionės bei įsivažiuoti į saloje verdantį gyvenimą prireikė kelių dienų. O jau tada, užmerkus akis prieš dažnai matomą skurdą, pradėjome mėgautis nuostabia Filipinų gamta.

Tačiau prieš pasineriant į pasakojimus apie balto smėlio paplūdimius ir žydrą jūrą -  šiek tiek bendro įspūdžio bei susipažinimo su Filipinais:

Kultūra. Filipinai - buvusi Ispanijos kolonija, todėl nereiktų nustebti išgirdus kumusta! Taip su jumis pasisveikintų filipiniečiai. Didelė ispanų invazijos įtaka jaučiama ne tik kalboje, bet ir architektūroje bei religijoje. Čia katalikiškos bažnytėlės - kiekvieno kaimelio pažiba.

Transportas. Tailandas turi savo garsiuosius tuk tuk‘us, Indija - rikšas, o Filipinai – triciklus. Šios mažytės, atrodytų, savadarbės transporto priemonės zuja miestuose bei sutalpina iki dešimties smulkučių filipiniečių (arba tris lietuvaites ir jų bagažą...) Tarp kaimų ir miestukų kursuoja vietiniai jeepneys – mažučiai, belangiai ir beduriai autobusiukai. Tai amerikiečių karių palikimas po Antrojo pasaulinio karo, tapęs Filipinų kultūros dalimi. O bent po vieną motorolerį turbūt kiekviena šeima turi. Tolimesnės distancijos (čia yra 60 km ir daugiau) yra įveikiamos mini van‘ais arba autobusais. Ir tai turbūt vienas iš komfortiškesnių keliavimo būdų – veikiantys kondicionieriai, minkštos sėdynės, linksma muzikytė ar tai filmas - kad kelionė neprailgtų. O ji prailgti tikrai gali, kai 60 km yra įveikiami per maždaug 2 valandas, o 150 km – per 5-6 valandas...

Iš tikrųjų keliavimas tarp salų Filipinuose yra gan sudėtingas bei keblus reikalas, be viso to dar atimantis daug laiko. Prieš vykdamos į šią kelionę planavome po salas keliauti keltais/laivais/valtimis ir visomis kitomis vandens transporto priemonėmis, kuo labiau norėdamos išvengti skrydžių su vietinėmis avialinijomis (Filipinų avialinijos yra laikomis vienomis iš nesaugiausių pasaulyje). Tačiau kai turizmo informacijos centre tau pasako, jog kelionė iš vienos salos į kitą užtruks maždaug septynias valandas autobusu, nakvynę tarpiniame mieste ir dar 37 valandas (!) kelte, visgi imi dairytis lėktuvo bilietų...

Tricycle. Atkreipkit dėmesį į tiuningą :))

Maistas. Ryžiai su kepta višta, ryžiai su barbekiu tipo kiauliena, ryžiai su jautiena, ryžiai su daržovėmis ir galiausiai desertas taip pat iš ryžių. Paprasta ryžių porcija čia kainuoja apie vieną litą (ne turistinėse vietose), todėl kai kuriuose restoranuose antra ar tai trečia ryžių porcija siūloma visai už dyką. Kalbant apie vaisius, jų pasirinkimas čia ne toks platus, kaip, pavyzdžiui, Tailande. Tačiau šviežūs mangai, bananai, arbūzai ar tai buko (jaunas kokoso vaisius) čia yra siūlomi ant kiekvieno kampo. Kaip bebūtų, tačiau tailandienčių virtuvė gerokai pralenkia filipinietišką. Ryžius mėgstu, tačiau jau laukiu nesulaukiu, kuomet Tailande ragausiu skaniąsias pad thai... :)

Filipinuose itin populiarios buko (jauno kokoso) sultys.

Ir kaipgi be vietinio alaus... :)

Pragyvenimo lygis. Skurdas ir prabanga, turtingi ir elgetos, mūrinė vila ir bambukinė lūšna – viskas čia pat. Turbūt dar tokio didelio kontrasto niekur neteko matyti. Dar pirmą vakarą, neturistiniame miestelyje išėjusios pavakarieniauti, stebėjomės matydamos prie kiekvieno restorano ar bent kažkiek padoriau atrodančios maitinimo įstaigos durų stovinčius apsauginius. Tačiau kai bevalgant prie tavęs prieina elgeta, prašantis išmaldos ir tiesantis į tave savo bepirštę ranką – imi dairytis apsauginio, tuo metu pro duris išlydinčio kitą elgetą... Visgi baisiausia yra matyti elgetaujančius vaikus, gailiais žvilgsniais nulydinčius kiekvieną turistą... Nežinia, kiek iš tikrųjų vaikai eina į gatves iš skurdo ar tai kiek to yra primokomi tėvų.

Tvirtovė.

Gyvena gyvenimą nerūpestingą.

Buitis. Bakūžės, suręstos iš palmių stiebų bei bananų lapų, bambukinės palinkusios tvoros, po kiemą lakstančios kelios vištos, vėjyje siūbuojantis savadarbis hamakas, visur iškabinėti džiūstantys drabužiai bei kampuose besimėtantys buities rakandai arba... graži, mūrinė vila su mansarda, kieme augančiomis palmėmis bei išpuoselėtu sodu. Šiek tiek kontrastų palyginimui.

Tačiau dauguma filipiniečių, gyvenančių iš turizmo, verčiasi gan neblogai – turi savas pastoges, kur atliekami kambariukai būtinai bus išnuomoti turistams, gamina sočius pietus, kad ne tik didelei šeimai, bet ir turistams parduoti užtektų. Turėdami valtelę - vėlgi tą patį turistą už kelis šimtus pesų paplukdys, o kadangi didelę šeimyną apskalbti tenka gan dažnai, tai kodėl gi kartu neišskalbus ir turisto rūbų – ir štai tau „loundry service“. Apsukrūs jie žmonės, nieko negali sakyt ;)

Sportas. Bent vieną bendrą temą lietuvis ir filipinietis tikrai rastų – tai yra krepšinis! Žinoma, turbūt nei žaidimo lygis, nei sąlygos jam žaisti yra nesulyginamos. Filipiniečių krepšiniui užtenka bent šiek tiek lygesnės sutryptos aikštelės (tobulu atveju – grindinio po kojomis), bambukinės krepšinio lentos, lanko ir, žinoma, kamuolioJ Dar ir dabar prieš akis stovi vaizdas, kaip palmių giraitėje suręstos bambukinės bakūžės kieme dvi sesytės žaidė krepšinį, tik... su įsivaizduojamu kamuoliu ir lanku. Tik iš jų judesių galima buvo spręsti, jog jos imituoja šį žaidimą. Tai privertė nusišypsoti :)
Kita sporto šaka, mėgstama vietinių, yra boksas. Namuose, kieme, paplūdimy – treniruojasi jie visur. Kartą, eidamos paplūdimiu, sutikome porą besitreniruojančių vaikinų. Pamatę mus ir išsišiepę iki ausų, vaikinukai pasiūlė ir mums su jais pasiboksuoti. Mandagiai papurtėme galvas – likusias atostogų dienas mėlynės po akimi nesinorėjo turėti... :)

Krepšinio aikštelė tiesiog paplūdimy.

Žmonės. Turbūt visada pagalvojusi apie Filipinus pirmiausiai prisiminsiu nuoširdžiai besišypsančius vietinių žmonių veidus. Ir tikrai – kiek teko keliauti ir pažinti skirtingų tautų, filipiniečiai – patys draugiškiausi, šilčiausi bei žavintys savo paprastumu žmonės. Ištisus metus aplinkui zujantys turistai jų neerzina, atvirkščiai – su kiekvienu jie šiltai pasisveikins, pašnekins, pasiūlys savo pagalbą. Bendraujant su vietiniais apima jausmas, jog jie nuoširdžiai rūpinasi kiekvienu atvykėliu, priešingai negu Tailande, kur būdamas turistu, jautiesi kaip vaikščiojantis pinigų krepšelis...

Nors, atrodytų, šalyje daug skurdo ir vargstančių žmonių, tačiau kažkur teko skaityti, jog vieno tyrimo duomenimis, filipiniečiai yra viena iš laimingiausių tautų pasaulyje. Ir tikrai, ko gi jiems nebūti laimingais, gyvenant rojaus kampelyje :)
Tačiau labiausiai sužavėjo nuostabūs vaikai ir jų žibančios akys... Jie čia užauga patys. Patys savimi ir pasirūpina nuo pat mažų dienų. Besiturkšdami jūroje su daugybe turistų jie tikrai nesidrovės priplaukus pasisveikinti, užkalbinti ar tiesiog nusišypsoti. Tuomet ir pagalvoji, jog tie bambukinių bakūžių savininkai, kas dieną valgantys ryžius, auginantys pora vištų, o prakaitą nuplaunantys dumbliname upės vandenyje yra daug laimingesni už daugelį iš mūsų, gyvenančių technologijų amžiuje bei nebemokančių džiaugtis paprastais dalykais.

Kai paklausiau šių vaikučių, ar galiu juos nufotografuoti - jie tik plačiai išsišiepė ir pradėjo man pozuoti :) Matyt, aš nei pirma, nei paskutinė norėjusi įamžinti tas nuoširdžias vaikų šypsenas.

Tai, ką pavyko (ne)pamatyti Honkonge

9:45 ryto. Mes, po dvi paras trukusios kelionės, pagaliau leidžiamės į Honkongo oro uostą, laikomu vienu iš šiuolaikiškiausių pasaulyje (galiu drąsiai tam pritarti). „Sveikos atvykusios į Aziją!” – trindamos apsimiegojusias akis sveikinam viena kitą. Nors iš tikrųjų turbūt kiekvienos galvoje sukosi tik viena mintis – greičiau susirasti savo hostelį ir kristi į patalus užsitarnautam bent kelių valandų miegui...

Gan lengvai susiradusio reikiamą autobusą pajudame iš vienos iš salų, kurioje įsikūręs oro uostas, į žemyninę Honkongo dalį – Kauluną. Įdomu tai, jog Honkongas, kaip ir kitas Azijos didmiestis Singapūras, yra miestas-valstybė, iki 2047 metų turintis autonomiją nuo Kinijos Liaudies Respublikos. Bevažiuojant autobusu pirmąja sala ir dairantis pro langą susidarė įspūdis, jog Honkongas kažkuo panašus į Singapūrą: visur tvarkinga, žalia, erdvu, aiški sistema. Įvažiavus į Kauluno pusiasalį, vaizdelis šiek tiek pasikeitė – Honkongas labiau priminė Bankoko kinietišką variantą :) Intensyvus eismas bei chaosas gatvėse.

Po pusantros valandos kelio pagaliau atvykome į hostelį – aukštą, niūriais mažučiais langais pastatą, talpinantį savyje n skaičių kitų hostelių, viešbučių, nakvynės namų, prekybviečių ir dar velniai žino ko. Čia jau, sakyčiau, yra menas mokėti išnaudoti kiekvieną laisvą kampą. O pamačiusios savo kambarėlį supratome, kaip kartais yra gerai būti mažučiu Azijos žmogeliuku...Siauručiame mūsų kambaryje, talpinančiame dvi dviaukštes lovas ir tris seifus, buvo vietos tik mūsų kuprinėms bei vietos mums pačioms prasilenkti (ir tai tik šonais). Ir paaiškėjo visa paslaptis, kaip tie 26 000 gyventojų į vieną kvadratinį kilometrą sutelpa... :)

Gal kas į svečius??!

Pamiegojusios ir atgavusios jėgas išsiruošėme apžiūrėti naktinio Honkongo. Visų pirma patraukėme link Star Avenue stebėti įžymiojo šviesų ir muzikos šou, vykstančio kiekvieną vakarą. Internete skaityti komentarai ir atsiliepimai žadėjo kvapą gniaužiantį reginį. Na, jeigu ne stulbinanti naktinė Honkongo dangoraižių panorama – kažko labai naujo ir nebūčiau pamačiusi. Nebent lazerio šviesų žaismą ant įspūdingo dydžio ir aukščio pastatų.

Star Avenue.

Viena rekomenduotina vieta aplankyta. Check. Pats laikas ieškoti šiltos ir skanios vakarienės. O tai pasirodė daug sudėtingiau negu susigaudyti ir nepasimesti painiose Honkongo gatvėse. Žinoma, neskaičiuojant pinigų galėjai eiti į pirmą pasitaikiusį restoraną, tačiau susiplanavus mėnesio kelionę nesinorėjo švaistytis, juolab kai Honkongas - nepigus miestas.

Po kelių posūkių į siauras gatveles, atradome mažutį kiniečių restoranėlį. Tinka – nusprendėme vieningai, nes jau ir mūsų skrandžiai reikalavo aukų. Gavusios meniu, ilgai spoksojome į nieko nesakančius hieroglifus ir galiausiai išsirinkome padavėjos parekomenduotus patiekalus. Paragavusios kinietiškų makaronų bei dumplings (koldūnų kinietiškas variantas) grįžome atgal į hostelį. Naktines pramogas ir linksmybes atidėjome rytojaus dienai.

Skonis buvo geresnis nei vaizdas :))

  

Kitos dienos rytą pusryčiauti išsiruošėme į vieną restoranėlį, kuriame (kaip žmonės internete kalba) galima gauti pačių skaniausių ir pigiausių dim sum. Vienos merginos blog’e buvau skaičiusi, jog norint gauti staliuką, atvykti reikia dar prieš restoranui atsidarant ir užsiimti eilę – pasirodo, šiais laikais dar ir tokių variantų būnaJ Reikia tai reikia – atsikėlėm anksti, pasivažinėjusios metro susiradom reikiamą rajoną,galiausiai šiek tiek paklaidžiojusios susiradom ir reikiamą gatvę, numerį, tik…pačio restorano taip ir neradome... :)) Išsikėlęs? Gal. To jau nebesužinojome. Kadangi ilgiems klaidžiojimams neturėjome laiko, užsukome į pirmą padoriai atrodžiusią kavinukę. “We serve breakfast” – skelbė užrašas. Ilgai negalvojome. Užsisakiusios pusryčių kompleksą gavome nevalgomų makaronų dubenėlį su neaiškios kilmės mėsa bei pusžaliu kiaušiniu, dvi batono riekelęs bei negeriamos kavos. Taip ir likome nevalgiusios…nei jaukaus restorano, nei skanių pusryčių – ot ir tikėk, žmogau, internete skelbiamomis rekomendacijomis…

Nekaip prasidėjęs rytas mūsų nuotaikų nesugadino. Pajudėjome link Honkongo salos, kur dangoraižiai dangų remia. Ten planavome aplankyti kitą turistų lankomą vietą – Victoria Peek. Tai aukščiausias šios salos kalnas su apžvalgos aikštele, iš kurios atsiverianti miesto panorama puošia daugelį atvirukų, o į kalną kelia pirmasis funikulierius Azijoje, skaičiuojantis jau antrą šimtmetį. Pralaukusios gerą valandą eilėje, džiunglynais užkilome ant garsiojo kalno, kur įrengti du didžiuliai prekybos centrai. Tai nė kiek nenustebino, nes visas Honkongas man buvo panašus į didžiulį shoppingo kompleksą – prekybos centrai pranoko vieni kitus tiek dydžiu, tiek parduotuvių gausa. Fototechnika, juvelyrikos dirbiniai, laikrodžių salonai – čia ant kiekvieno kampo. Kaip ir, atrodo, niekad nemažėjančios žmonių spūstys...

Viskas būtų buvę kaip ir neblogai, jeigu nebūtų pradėję lyti… Prognozę ryte matėme – lietų žadėjo, tačiau vietoj lietpalčių visos saulės akinius pasigriebėm. Optimistės, ne kitaip :) Nieko kito nebeliko kaip tik susirasti jaukią kavinukę, pasiimti po didžiausią puodą kavos ir laukti pragiedrėjimo…

Štai kaip mokame pozuoti:)

Kavą gėrėme ilgai, prasukome kelis ratus po parduotuves, netgi užsukome į Mc’Donallds patikrinti, ar hamburgeriai tokio pat skonio :) Hm, praėjus kelioms valandoms lietus nesiliovė, o ir rūkas, gaubiantis dangoraižių bokštus, turbūt tik didėjo… Kadangi bilietus į apžvalgos aikštelę jau turėjome – visgi kilome į viršų “pasigrožėti” panorama ir pabūti ežiukais rūke :)

Siaubo filmas beveik.

Lijo lietūs per karaliaus pietus. Nei stulbinamų vaizdų akims, nei gražių panoraminių Honkongo nuotraukų, nei naktinio miesto gyvenimo vakarėlių ištroškusioms sieloms:) Matyt, teks dar čia sugrįžti. Kada nors. Tačiau kad ir kaip bebūtų, lietingąjį Honkongą palikome su šypsenomis veiduose – juk mūsų laukė Filipinai! Jau nekantravome miesto šurmulį iškeisti į Pietų Kinijos jūros ošimą… :)

Sugrįžimas į Aziją arba naujų rojaus kampelių paieškos

Šakiai-Marijampolė-Varšuva-Maskva-Honkongas-Filipinai. Ir tai buvo tik kelios stotelės, vedančios mus link kito tikslo Azijoje - link Filipinų salyno. Šį salyną, kurio atvirukinės nuotraukos puikuojasi turbūt daugelyje kelioninių žurnalų, sudaro nei daug, nei mažai - tik 7000+ salų. Tad nenuostabu, jog viena iš pagrindinių atrakcijų, siūlomų turistams – island hopping (šokinėjimas per salas). Žinoma, tai jau įtraukta į mūsų sąrašą, kaip ir įspūdingi nardymai, paplūdimio vakarėliai, vandens sporto pramogos bei įžymiosios ryžių terasos salyno Šiaurėje. Apie gulėjimą po palme ir mėgavimąsi Filipinų saule turbūt nereikia nė sakyti. Gi ant įdegio reikia padirbti :)

O idėja, vykti būtent čia, gimė dar praeitą vasarą, keliaujant po Pietryčių Aziją. Nors tuo metu Filipinams pritrūko laiko, tačiau mūsų kelionių sąraše jie liko. Prisiklausius draugų, buvusių tame rojaus kampelyje, aikčiojimų, neliko nieko kito kaip tik pačioms susiplanuoti antrąją kelionę į Rytus. O mums (man ir Vaidai) nei viena kitos, nei pačių savęs ilgai įtikinėti nereikia. O ir kelionių virusas, pasirodo, greitai užkrečiamas – šįkart į avantiūrą leidžiamės trise - kartu su kita geriausia drauge Juste. Su jumis, mano mielosios, nors į pasaulio kraštą!

Tačiau...dar neprasidėjusi kelionė galėjo greitai ir užsibaigti – pasirodo, net ir tokios keliauninkės kaip mes (sesės žodžiais), sugebam apsižioplinti. Dar tik pradėjusios planuoti šią kelionę išsiaiškinome, jog užsieniečiams vizos nereikia tuo atveju, jei viešnagė Filipinuose trunka ne ilgiau negu dvidešimt vieną dieną. Kadangi visa ši mūsų kelionė (Honkongas, Filipinai, Šiaurinis Tailandas, ir galbūt Kombodža) turėjo tilpti į daugiau mažiau vieno mėnesio laiko tarpą, tad visos vieningai ir nutarėme ilgiau Filipinuose neužsibūti. Kalbos ir liko kalbomis, kaip ir kelionės planavimas, prasidėjęs įpusėjus žiemos sezonui Alpėse... Žinojome, jog tokia kelionė tikrai bus, tik pradžiai reikia išgyventi žiemą :)

Kai jau galiausiai pradėjome rūpintis lėktuvo bilietais, vizų reikalai visai išgaravo iš galvų (o galvos tai trys!!)… Nusipirkusios visus bilietus (netgi atgalinius, kad nekiltų pagunda užsibūti Azijoje ilgiau) mintyse jau pradėjome svajoti apie balto smėlio paplūdimius ir žydrą jūrą... O bet tačiau tik. Iki kelionės pradžios likus vos kelioms dienoms nei iš šio, nei iš to man toptelėjo galvon mintis: „O kaipgi Filipinų viza?“ „Viena, dvi, trys...dvidešimt viena, dvidešimt dvi, dvidešimt trys..“- pradėjome skaičiuoti dienas Filipinuose... Ups, truputį per daug. Nors tik truputį, nors tik dvi dienos, tačiau faktas buvo tas, jog mums reikėjo vizos į Filipinus. Ir greitai! O laiko jai gauti nebuvo. Apsvarsčiusios įvairius variantus, galiausiai nusipirkome naujus lėktuvo bilietus. Ai, buvę nebuvę tie keli tūkstančiai Filipinų pesų... :) Nauja avantiūra, nauji nuotykiai bei naujos nuotraukos iš paplūdimių jau tuoj! :))

Tegul atostogos prasideda!