Ubud: kultūros, meno ir ryžių terasų apsupty (II)

***

M: Gal nuomojamės dviračius ir minam pasižvalgyti po Ubud miestelį?

R: O nebus per karšta, kai lauke mažiausiai +32 laipsniai?...

M: Hm, gal gerai sakai...

R: O gal nuomojamės motorolerius ir važiuojam kur toliau?

M: Bet kad aš niekad nevairavusi motorolerio...

R: Nieko, bus proga išmokti :)

***
Planą, kur norėtume birbti motoroleriais jau turėjome – link garsiųjų Jatiluwih ryžių terasų. Noras pamatyti būtent šias terasas kilo tada, kai bepietaudamos vienoje kavinėje pamatėme maždaug tokį paveikslą:

Jatiluwih ryžių terasos.

Vaizdelis vertas milijono, jeigu ne daugiau. Tad tokios menkutės kliūtys - kaip kad nemokėjimas vairuoti motorolerio, tapo nebediskutuotinos. Tikriausiai ir mudviem su Vaida reikėjo atsiminti vairavimo bei baudos gavimo Kutoje patirtis ir galbūt pasimokyti iš savo klaidų... Tačiau vienintelė pamoka, kurią išmokome: jeigu būtų tekę mokėti baudą dar kartą – tokio didelio kyšio naglieji pareigūnai antrąkart tikrai nebūtų gavę :)

 

***
Taigi pasibalnojusios motorolerius  (kas pirmą, kas jau kelintą kartą) birzgėm vingiuotais salos takeliais, ieškodamos Jatiluwih ryžių terasų. O birgzti sekėsi su nuotykiais. Kadangi mūsų naujoji draugė Morgane prie motorolerio vairo sėdėjo pirmą kartą, tai mūsų kelionė link tikslo užtruko dvigubai ilgiau ir su daugybe sustojimų. Tai dar būtų niekis, nes laiko mes turėjome. Jau kelionės pradžioj Morgane buvo mus perspėjusi, jog vis dar sunkiai suvaldo savo motorolerį ir kad turi keblumų su posūkiais, supraskite, pasukti mažesniu kampu į dešinę ar tai į kairę pusę jai - mission impossible. Vis tiek krutėjome toliau. Neilgai. Pusiaukelėj pasigedusios savo amerikietės draugės, sustojusios šalikelėj palaukti ir gan ilgai jos nesulaukusios - pradėjom nerimti... Nei važiuoti toliau, nei grįžti jos ieškoti, kai nežinia, kuriam kely ji randasi (o turėjo sekti paskui mus...). Po gerų penkiolikos minučių, mūsų visų laimei, horizonte išvydom pro ašaras besišypsančią ir vis dar didvyriškai ant motorolerio birbiančią Morgane :) Pasirodo, vargšelė vos nepalindo po mašinos ratais, kai bandė daryti posūkį... Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai, o vietiniai, tai matę, sustabdė gatvėj eismą ir padėjo merginai...apsisukti. Reziumė: nors ir kaip gerai sektųsi ar tai dviračiu, ar tai motoroleriu važiuoti tiesiąja, tai dar nereiškia, kad jau galima lįsti į gatvę ir tikėtis, jog visi keliai veda...tiesiai :)

Nors ir paklydusios tarp mažų kaimo takelių, tačiau vis tiek plačiai besišypsančios šoferės.

Taip pat reiktų paminėti, jog tikslaus kelio, vedančio į Jatiluwih, nežinojome (turbūt nieko naujo). Tad kažkur ne ten pasukusios ar tai ne į tą kelio ženklą pažiūrėjusios – mistinę Jatiluwih ryžių terasų vietą pravažiavome. Pasak vietinių, mūsų kelionė turėjo užtrukti kokias dvi valandas, tačiau... jau buvo praėjusios kokios keturios valandos kaip šilto vėjo kedenamais plaukais lėkėm salos keliukais. Kad pasiklydom - jau supratom, tad nebeliko nieko kito, kaip tik judėti tolyn ir tikėtis rasti kitą, ne mažiau įspūdingą vietą. Ir iš tikrųjų, net turistų taip mėgiamų šventyklų nereikėjo ieškoti – fotografuoti buvo galima kiekvieną kaimą, kiekvienus namus, primenančius ištaigingus architektūros kūrinius.

Nors žymiųjų Jatiluwih ryžių terasų ir neradome, tačiau pakeliui akys galėjo grožėtis ne ką prastesniais ryžių laukais bei mažesnėmis terasomis, kurių Balyje gausu. Tad net nekyla abejonių, jog ryžių auginimas čia viena iš pagrindinių agrokultūrų, o ryžiai – pagrindinė jų mitybos raciono sudedamoji dalis.

Ryžių laukai.

Žalia žalia kur dairais...

Ryžių terasos - grožis akims.

Ir visgi paklydimai atsipirko – privažiavom vieną iš gražiausių bei turistiniuose lankstinukuose dažnai matomų šventyklų – Pura Ulun Danu Beratan. Ši šventykla pastatyta ant Bratan ežero krantų, o jos horizonte matyti Bedugul kalno kontūrai. Pura Ulun Danu Beratan pastatyta 1663 metais baliniečių vandens, ežerų ir upių dievui Dewi Danu. Taigi pasiklydusios - nepasigailėjome. Žvelgiant į žemėlapį ši šventykla stūkso pakankamai toli nuo mūsų vietos Ubud‘e, tad jeigu ne keli paklydimai ir netikėtumai – kažin, ar būtume pasiryžusios čia važiuoti. Tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, ar ne? ;)

Bratan ežeras.

Pura Ulun Danu Beratan.

Pura Ulun Danu Beratan.

***
Kita diena prasidėjo panašiai. Papusryčiavusios vėl pabalnojom savo ratuotus žirgus ir patraukėm ieškoti nematytų, neregėtų vietų. Šįkart norėjome surasti vulkanus, esančius salos viduryje ir, pasak draugų, jau turėjusių laimės pamatyti šią gamtos didybę, juos rasti visai paprasta: važiuoji pagrindine gatve, pravažiavus turgų posūkis į kairę, tada tiesiai, privažiavus kažkokią didelę skulptūrą, kurios nepastebėti neįmanoma,  vėl posūkis į kairę ir viskas – tik tiesioji. Skamba nesudėtingai. Tačiau mes, nebūtume mes... teko dar gerokai paklaidžioti, kol suradom taip ieškomą kelią, vedantį į aukštumas. Pakeliui dar ir šventyklą aplankėme, kuri jau daug anksčiau buvo įtraukta į mūsų must see sąrašus.

Pura Tirta Empul - tai viena iš švenčiausių ir žymiausių Balio šventyklų, kurią kas dieną aplanko šimtai žmonių. Tikintieji čia suvažiuoja dėl šventojo vandens, tekančio iš dvylikos akmeninių fontanų į didžiulį baseiną, esantį šventyklos kiemelyje. Ritualas maždaug toks: pirmiausiai paaukojamos aukos dievams, tada brendama į ledinį vandenį ir murmant poterius galva yra kišama po visomis dvylika švento vandens srovių. Jauni ir seni, tėvai su vaikais, seneliai su anūkais, giminės, artimieji – daugybė įvairiausių žmonių, vedami kilnių tikslų, kiekvieną dieną maudosi šventame vandenėlyje. Aš, deja, nepasiryžau šiam drąsiam žingsniui: gal šalto vandens, o gal vietinių dievų, nesuprasiančių mano lietuviškų maldų, išsigandau :))

Pura Tirta Empul.

Dvylika šventų fontanų.

Močiutės laimina anūkėles...

...mamos - savo kūdikėlius.

Šventyklų drabužėliai - sorang'ai.

Pasisėmusios geros energijos šventoj vietoj, traukėme tolyn į salos vidurį. Viliojo pamatyti vulkanus ir jų didybę. Kadangi tai jau buvo antroji diena, kaip Morgane vairuoja motorolerį, judėjome daug greičiau ir beveik sėkmingai :) Po beveik valandos birzgimo vingiuotais ir stačiais kalnų keliukais – pagaliau pasiekėme Kintamani miestuką, esantį vis dar aktyvaus Mount Batur vulkano pašonėje. Vietinis gyventojas pasakojo, jog prieš dvidešimt metų šis vulkanas šiek tiek pasispaudė, ne juokais išgąsdindamas čionykščius gyventojus, turėjusius gelbėtis ir bėgti iš savo namų, esančių vulkano apačioje...

Mount Batur.

Taigi užturėjusios ilgą ir itin aktyvią dieną, pakeliui namo dar sustojome į kavos degustaciją. Čia jau aš pro akis nepraleidau tų visų iškabų, kviečiančių užsukti ir padegustuoti vietinės, šviežutėlės kavos. Man, tokiai kavos mylėtojai, tai buvo geriausia veikla, užbaigiant dieną. Prie įėjimo mus pasitiko plačiai besišypsantys darbuotojai, aprodė kavos ir kakavos plantacijas, papasakojo apie kavos gamybos procesus ir... galiausiai pakvietė padegustuoti ne tik kavos, bet ir įvairių, jų pačių auginamų, arbatos rūšių. Oj skaniai tąkart gurkšnojom arbatėlę, žvelgdamos į vakarėjančią ir palmių lapuose paskendusią saulę...

Kakavos pupelės. Skonis - kaip kartaus kartaus šokolado.

Taip bėgo prabėgo tos kelios aktyvios dienos, tyrinėjant Balio salą. Vakare išėjusios pasižmonėti ir patikrinti vietinius bariukus, pasidžiaugėme gerai praleistu laiku, sėkmingai suvažinėtais atstumais ir... atsisveikinome su Morgane, kuri jau kitą rytą pajudėjo į salos šiaurinę dalį. Mes su Vaida likome dar vienai, pilnai naujų įspūdžių dienai Ubud miestelyje. Ką , kaip ir su kuo veikėme – kitame įraše ;)