Ulu Watu beieškant arba vairavimo ypatumai Kutoje

Leisdamos savo nerūpestingas dienas Kutoje vis galvojome, ką čia dar toookio nuveikus ir pamačius. Jau kartais netgi prieš save pasidarydavo gėda, pagalvojus apie tai, kas per dieną buvo nuveikta: vėlyvi pusryčiai, šopingas, nuėjimas iki paplūdimio, vakarienė, hm, pasiruošimas vakarui ir galiausiai partyyy... Oplia, dienos kaip nebūta.

Gerai nors tiek, jog keliaujant visad lengva užmegzti naujas pažintis ir sutikti įdomių žmonių. Vieni iš tokių buvo du vaikinukai (vienas šiuo metu gyvenantis PAR, kitas – Anglijoj, o į Balį atskridę susitikti ir paatostogauti). Jiems Balis ir jo apylinkės jau buvo pažįstamos, tad pasikliovėme jų patarimais ir nusprendėme visi kartu vykti į Ulu Watu...

Ulu Watu - tai pietinėje Balio dalyje esantis miestukas, garsėjantis savo nuostabaus grožio uolėtu paplūdimiu, skalaujamu milžiniškų bangų ir dėl to profesionalių banglentininkų labai mėgstamu.

Ulu Watu paplūdimys.

Taip pat Ulu Watu žymi ir dėl savo šventyklos, kurioje karaliauja beždžionės... 

Neblogą viečiukę saulėlydžio stebėjimui išsirinko ši beždžionėlė:)

Bet apie viską iš pradžių. Sumanymas buvo toks: ryte kuo anksčiau atsikelti, papusryčiauti, susitikti su draugais, išsinuomoti motorolerius ir judėti link tikslo. Jau prieš tai draugas mane įspėjo, jog eismas Kutoje – tai ne kokioje mažoje Tailando salelėj...mašinų daug, motorolerių dar daugiau. Be to, apžiūrėjęs mano vairuotojo teises pareiškė, jog šios yra ne tarptautinės ir aš, pagal indoneziečių kelių įstatymus, motorolerio vairuoti negaliu. Dėl viso pikto pasiteiravusi apie baudas, išsiaiškinau, jog baudos čia nemažos (Azijos kainomis), tačiau policininkai mielai priima kyšius (lyg tai kokia naujiena būtų...). Pasak draugo, davus 50,000 rupijų policininkui į kišenę (apie 15 litų) jie tave paleis ir dar gero kelio palinkės. Iš tikrųjų, labai nesigilinau į kelių eismo peripetijas, kadangi su draugais buvo tartasi, jog jie vairuos, o mudvi su Vaida ant bagažiuko prigriebs. Taigi per daug negalvodamos nei kur Ulu Watu randasi, nei kaip ten nuvažiuoti, su nekantrumu laukėme kelionės...
***

Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne keli netikėtumai ir... menki pokyčiai. Atsitiko taip, jog dėl tam tikrų priežasčių, iš mūsų gražios ketveriukės likome tik mudvi, vis dar pasiryžusios rasti kelią į Ulu Watu. Nepabijojom nei judraus Kutos eismo, nei to, jog mano teisės negaliojo, nei minties, jog tikslaus kelio nežinom... Turėjom tik Lonely Planet knygą su menkučiu žemėlapiu, praktiškai nepasakančiu nieko. Na taip, drąsos mum užteko iki to momento, kai su išnuomotu motoroleriu išvažiavome į vieną iš pagrindinių Kutos gatvių... Dar ir dabar baisu pasidaro prisiminus visą tą chaosą. Vairavimas Koh Phangan ar tai Koh Tao salose buvo vienas juokas, palyginus su tuo, ką teko išgyventi Kutoje tiek man, vairuojančiai, tiek Vaidai, sėdinčiai ant bagažiuko:) Garbės žodis kiek daug kartų norėjosi nulipti nuo motorolerio ir palikti jį tiesiog vidury gatvės. Turbūt mielai pėsčiomis būčiau parėjusi, kad ir kelis kilometrus, kad tik nereikėtų vairuoti... manau, tai puikiai įrodo padėties tragiškumą:) O vaizdelis gatvėje buvo maždaug toks: jeigu normaliomis sąlygomis vienai eismo krypčiai yra skirtos dvi mašinų juostos, tai Kutos sąlygomis tose juostose telpa trys mašinos ir dar kokie šeši motoroleriai į tarpus. Kalbant apie motorolerių vairuotojus galėčiau pasakyti, kad jie yra, švelniai tariant, pamišę ir tikri ekstremalai. Pavyzdžiui: jeigu norint aplenkti mašiną tam neužtenka vietos gatvėje, tai tą galima padaryti ją apvažiuojant šaligatviu. Vietiniams vairuotojams tai atrodo labai normalu.
Taigi norėdama išgyventi beprotiškame Kutos eisme kitos išeities neturėjau nei aš. Teko vadovautis nerašytomis vietos eismo taisyklėmis. Prisiminus visą tą chaosą dar ir dabar nusistebiu, kaip sugebėjome sveikos gyvos namo grįžti... Nors buvo visko: teko ir šaligatviu važiuoti, aplenkiant kamščius, ir pasukti gazo rankenėlę, norint išvengti susidūrimo su kita mašina, ir Vaidai teko kojas pasaugoti, kai lindome pro siaurutį tarpelį, esantį tarp dviejų mašinų..:)

Mūsų kelionei linksmumo pridėjo dar ir tai, jog kelio tiksliai nežinojome, tad pasiklydome n kartų ir teko laaabai dažnai stoti ir klausti kelio. Gerai, kad vietiniai čia super draugiški ir net dorai nemokėdami anglų kalbos bandydavo mums padėti. Pagaliau išsiaiškinusios teisingą kryptį lėkėme su vėjeliu link tikslo. Bet argi taip paprastai viskas gali baigtis? Neee. Mūsų kelionę vainikavo dėdė policininkas, matyt, pastebėjęs, jog esame turistės ir nusprendęs mus šiek tiek papurtyti. Ech, lyg streso tądien mums būtų buvę maža... Nereikėjo nei policininko verdikto laukti, jau ir pačios žinojome, jog papuolėme į bėdą dėl mano negaliojančių vairuotojo teisių. Kad kaltos tai kaltos, bet kai pamatėme gresiančią baudą, tai maža nepasirodė. Uniformuotasis dėdė baksnojo į popierėlį su labai apvaliu skaičiumi – 1,000,000 rupijų (apie 300 litų). Na nee, iš kur tokie milijonai pas backpacker‘es, ponuli? Bandėme ginčytis, aiškintis... Matydamos, kad tai nepadės, ėjome tiesiai prie reikalo – pasiūlėme kyšį. Bandėme prasisukti su 50,000 rupijų (draugas gi perspėjo, jog tiek tikrai turi užtekti). Užteko? Kur tau. Ką darysi, ieškom daugiau – sukrapščiusios visus turėtus pinigus siūlom 100,000 rupijų. O jis tik žiūri į mus ir šypsosi... Suprask, jog juokinam su tokiais kyšiais. Ir gailiais žvilgsniais į jį žiūrėjom, ir pasakojomės, kokios taupančios ir pinigėlius skaičiuojančios backpacker'ės esam. Niekas nepadėjo. Ot bjaurus pasitaikė. Ir naglas! Kadangi su savimi neturėjom pakankamai pinigų, pats pasiūlė mums parodyti artimiausią ATM bankomatą, kad galėtume išsiimti daugiau pinigėlių, supraskite, duoti jam didesnį kyšį. Taigi nenorėdamos važiuoti į policijos nuovadą ir turėti dar daugiau nemalonumų – padarėme kaip lieptos. Iš bankomato išėmiau gražią 250,000 rupijų sumelę ir nunešiau policininkui, laukiančiam manęs už kampo...

Tai štai kaip nuotaikingai mes iki Ulu Watu važiavome. Tikrai neplanavome nei pasiklysti, nei būti sustabdytos policijos, tad vietą pasiekėme keliomis valandomis vėliau. Pirmiausiai sustojome pasigrožėti Ulu Watu paplūdimiu, kur pagaudyti bangų atvažiuoja profesionalūs surferiai iš viso pasaulio. Pamačius bangų didybę ir galią net žandikaulis atvipo. „Man kolkas ir Kutos paplūdimio užteks...“ - pagalvojau sėdėdama ant uolos krašto ir stebėdama bebaimius banglentininkus.

Kiek narsuolių drąsuolių šaltame vandenyje bangas gaudo.

Vienas iš bariukų, įsikūrusių uolų šlaituose.

Prieš pat saulei nusileidžiant patraukėme link šventyklos. Pura Luhur Ulu Watu šventykla išdidžiai stovi ant aukštų uolų, pietiniame salos kampelyje. Jau XI amžiuje vietiniai vienuoliai čia meldėsi bei ieškojo ramybės žvelgdami į beribį Indijos vandenyną...

Labiausiai rekomenduojamas laikas lankyti šią šventyklą - saulėlydžio metu, kada palei didžiulių uolų šlaitus vaikštant po šventyklos teritoriją, atsiveria nepaprasti vaizdai. Taip pat tuo pačiu metu vienoje iš šventyklos aikščių vyksta Sunset dance performances.

Palydint saulę...

Turbūt viena iš didžiausių atrakcijų turistams - beždžionėlės, kurios tikrąja to žodžio prasme užkariavusios visos šventyklos teritoriją. Turistai - tik laikini svečiai, o beždžionės čia jaučiasi tikromis šeimininkėmis, tad neišsigąskite, jeigu viena iš jų pradės šnypšti ir grėsimingai artėti link jūsų, užšoks ant pečių ar tai nepastebimai prisliūkins ir atims iš jūsų kokį daiktą. Savo akimis mačiau, kaip viena vagilė iš pasalų pripuolusi prie sėdinčio turisto grakščiai nuplėšė jam nuo veido saulės akinius ir pabėgo. Vargšas, žinoma, puolė ją vytis, bet kur tau... Nors ir negražu juoktis, tačiau...juokinga buvo:) Negi niekas jo neįspėjo, jog savo daiktus nuo naglų Balio beždžionėlių reikia saugoti? Bent jūs žinokite tai ateičiai;)

Skanaus:))

Prisivagiliavus...

Geras tas jų gyvenimėlis: kutinėjasi, blusinėjasi ir riebalus augina:)

Kad ir nelabai draugiškos tos beždžionės buvo, tačiau kad fotogeniškos - tai tikrai. Daug smagiau ir saugiau į jas iš nuotraukų ar tai iš filmuotos medžiagos pažiūrėti. Tikros mielybės atrodo:)

Žiūrim, ką man pavyko įamžinti:

Kuta, Balis: ant bangos

Ir ant bangos, ir su banga, ir po banga... Visko buvo, kai pirmą kartą savo gyvenime bandžiau žaistis su banglente. Na ir kaip gali to nepabandyti, kai esi Kutoje, Balio surfinimo sostinėje.

Kuta beach.

Pats Balis šiuo metu yra plačiai žinomas ir mėgiamas turistų. Lietuvoje dar turbūt yra mažai pasvajojančių apie atostogas Indonezijos salose – per toli, per brangu ir, matyt, tai yra dar per mažai lietuviams žinoma kryptis. O aš, jau būdama Alpėse, rimčiau pradėjau svajoti ir domėtis Baliu. Ir kaipgi nepradėsi, kai turbūt kas antras sutiktas austras ar vokietis pasakojosi apie savo turėtas ar dar tik būsimas atostogas šioje nuostabioje saloje. O svajonės pavojingos, ypač man ir Vaidai:) Jeigu tik pradedame apie kažką kartu svaigti (tai turbūt geriausias žodis apibūdinantis mūsų norus ateičiai) – dažniausiai tai gresia jų išsipildymu.

Tai štai, pirmoji stotelė Balyje – Kuta. Tai miestas, kuriame prasidėjo Balio salos turizmas. Jei kam įdomu, tai jau 1930–ieji metai yra laikomi paplūdimio turizmo Balyje pradžia, kai amerikiečių porelė laukiniame Kutos paplūdimyje atidarė svečių namus, įrengtus baliniečių stiliumi. Na o dar po trisdešimties metų Kuta ėmė sparčiai keistis ir augti, kai ji tapo tarpine hipių kelio tarp Europos ir Australijos stotele. O australam Kuta tikrai patinka, taip kaip rusam Koh Phi Phi ar vokiečiam Gilio salos:) Ir visai nesistebiu kodėl: puikios sąlygos surfinimui, skanus maistas, pašėlęs naktinis gyvenimas, viskas labai pigu ir tik kelios valandos lėktuvu nuo namų.

Kuta beach.

Kuta garsėja savo super ilgu, visad didelių bangų skalaujamu ir dėl to banglenčių sporto fanatikų mėgiamu paplūdimiu. Šis ilgas 12 km ilgio paplūdimys, jungiantis net kelis miestukus, yra nusėtas daugybe surfinimo mokyklų bei banglenčių nuomos punktų. O jūroje nuo ryto iki vakaro murkdosi bangas gaudantys surferiai. Viena iš tokių pabuvau ir aš. Mokytoją rasti buvo lengviau negu lengva, nes čia kiekvienas, jau šiek tiek stovėjęs ir galintis pagauti bent kelias bangas, skaitosi mokytoju. Naa, gal ir perdėjau šiek tiek. Iš tikro, jei banglenčių sportas yra tavo gyvenimo aistra, tu tai darai su malonumu ir gerai – tad kodėl neužsidirbus kelių papildomų pinigėlių mokinant smalsius turistus. Taigi tik įžengus į žymųjį Kutos paplūdimį mus pasitiko daugybė besišypsančių baliečių, siūlančių surfinimo pamokas. Vienam iš jų, labiausiai atkakliam, tarėm ryžtingą taip ir pasirašėm dar vienam gyvenimo nuotykiui.

Aaa! Banga pagauta!

Dažniausiai surfinimo pamoka trunka apie tris valandas, iš kurių vieną valandą kartu su tavimi bangose murkdosi ir tavo mokytojas, vėliau – esi paliekamas vienas kovoti su bangomis ir tobulinti savo įgūdžius. Žinoma, prieš lendant į šaltą vandenį yra parodoma, kokioje pozicijoje reikia gulėti ant banglentės, kaip irkluoti, kaip greitai atsistoti ir kaip po to taisyklingai stovint ant lentos skrosti per bangas. Pora kartų pasibandai visai tai imituoti gulint saugiai ant smėlio, o po to – marš treniruotis į jūrą. Ir bandai...bandai...bandai, kol galiausiai po daugelio nesėkmingų pasimurkdymų vuolia – tu jau ant bangos. Jausmas nuostabus. Tik kitą dieną po tokios intensyvios treniruotės nesinori nieko kito kaip tik masaaažooo:) Na ką, ir eini tada į gatvę klausyti iš kurios pusės garsiau rėkia: „Massage? Massage? Yes? Miss? Massage?“...
Gal tik mano toks liaunas ar tai netreniruotas kūnas buvo, kad po dviejų valandų surfinimo pamokų kokias keturias dienas rankas skaudėjo. Net stebuklingieji masažai nepadėjo:) Na bet svarbiausia, jog noras užsiiminėti banglenčių sportu nesumažėjo, priešingai – galvoje jau kirba kita (be)protiška mintis...kada nors (o gal ir visai greitai) pasurfinti Australijoje. O kodėl gi ne?:)

Graffitti, kuris tobulai iliustruoja vietinių gyventojų verslumo įgūdžius:)

Ir iš tikrųjų, jeigu kada būsite Kutoje, tai nesistebėkite, jog eidami gatve sulauksite gausybės "viliojančių" pasiūlymų: „Manicure? Pedicure? Massage? Transport?" - kuriuos laikui bėgant imi ignoruoti ir nebegirdėti. Tačiau kai išgirsti: „Mushrooms? Weed?" - pasijunti šiek tiek nejaukiai... Tačiau visus prieš tai girdėtus  pasiūlymus nurungia šis: „Boyfriend? Yes?" Ir tada susimąstai, ar čia aš taip beviltiškai atrodau, lyg pati nesugebanti susirasti vaikino, ar čia tiesiog toks merginų kabinimo būdas... Tebūnie antras variantas:)

Taigi jeigu esi iš tų žmonių, kurie užsiima banglenčių sportu ar turi svajonę tai išbandyti - Kuta yra būtent ta vieta, kur kiekvieną dieną galingos bangos nenuilstamai skalauja paplūdimio krantus, o surfinimo mokyklų turbūt daugiau negu mokinių. Taip pat nesumeluočiau sakydama, jog Kuta žymi ir dėl savo naktinio gyvenimo - kiekviena diena čia kaip savaitgalis. Barai ir naktiniai klubai turistus vilioja ne tik garsiais popmuzikos ritmais, bet ir nemokamais gėrimais. Ir taip kiekvieną vakarą... Diena keičia naktį, naktis keičia dieną, kol galiausiai susimąstai: „Pala, kuri šiandien savaitės diena? Ir išvis, ar mums dar ne laikas judėti tolyn?" O taip, Kutoje dienos net ir nieko neveikiant prabėga nepastebimai..;)