2012 m. liepos 31 d., antradienis

Bankokas: pirmieji įspūdžiai

Karštis, dėl drėgno oro prie kūno limpantys drabužiai, riečiantys nosį kvapai, chaosas gatvėse...ir tai tik maža dalelė to, ką greičiausiai išgyvena kiekvienas turistas, pirmą kartą atvykęs į Bankoką. Pirmiausiai tai šokiravo miesto dydis. Leidžiantis virš miesto, pro lėktuvo langą akimis bandžiau užmatyti bent menkiausias miesto ribas – deja. Vikipedijos duomenimis, šiame mieste gyvena apie 10 mln. gyventojų, bet net ir Vikipedijai tikslų skaičių pasakyti sunku:) Taip pat iš draugų, pažįstamųjų ir artimųjų, jau turėjusių garbės pabūti Pietryčių Azijoje, daug prisiklausiau apie skirtingą tailandietišką kultūrą, maistą, gyvenimo ritmą ir būdą. Tačiau kad ir kiek save morališkai ruošiau vizitui į Tailandą – lengvo kultūrinio šoko neišvengiau. Pačią pirmą dieną nauja aplinka buvo bauginanti, stebinanti ir kartais netgi šokiruojanti, tačiau kitomis dienomis įtampa gerokai sumažėjo ir kartais netgi užplūsdavo tas jausmas, kai jautiesi savas:) bet tai buvo tik po to, kai:   

...vaikštant atokesnių kvartalų gatvėmis įpratau žiūrėti sau po kojomis, kad netyčia neįlipčiau į šuns kakutį. Ar šiaip eidama šaligatviu nesutrukdyčiau moteriškei atlikti kasdieninių buitinių darbų, pavyzdžiui, indų plovimo.

Gausūs pietūs buvo.
Tik ir vilioja užkąsti...

...nosis pradėjo ignoruoti šimtus kvapų, sklindančių nuo gatvės prekeivių, gaminančių maistą savadarbiuose virtuviniuose vežimėliuose čia ir dabar.

...supratau, kad jeigu eini šaligatviu, tai dar nereiškia, kad gali jaustis saugiai – tau  bet kada gali pradėti pypinti motorolerio vairuotojas, staiga iš kažkur įsukęs ir važiuojantis šaligatviu tau iš paskos. Žinoma, tu jį praleisi...

Viena iš pagrindinių transporto priemonių Bankoke.
Važiuoja visi, kas tik moka ir kur tik gali:))
Vietiniai gyventojai maloniai pozuoja, o turistai - juos fotografuoja:)

...išsiaiškinau, jog vietiniai gyventojai nors ir kaip maloniai su tavimi bendrautų, kad ir kaip norėtų tau padėti ir maloniai šypsotųsi – ne visada jais galima tikėti ir pasitikėti. O vietoj pasisveikinimo šimtą ir daugiau kartų per dieną išgirsdavom: 'Where are you from?' Ir: 'How long will you be in Bangkok?'. Žinoma, šie klausimai turėjo užslėptą potekstę: eilinį kartą tai būdavo bandymas kažką pasiūlyti/įsiūlyti. Tai tik tas ir nepatiko, šiaip tailandiečiai - maladiec žmonės.

Pigi laimė - tik Bankoko vienuolynuose!

...išmokau keleto pagrindinių budizmo religijos taisyklių: į šventyklas - be batų; taip pat ne į visas šventyklas įeisi su trumpais šortukais (iš tikrųjų tik vienoje iš lankytų šventyklų gavau įspėjimą dėl per trumpų kelnių). Bei jokiu būdu negalima į budą atsukti savo pėdų, t.y. žemiausios kūno vietos (vėl buvau tik mandagiai įspėta:) Dar teko pastebėti, jog buda labai jau mėgsta aukas (turbūt sunku būtų suskaičiuoti, kiek aukų dėžučių galima pridėlioti prie kiekvienos šventyklos ir jos viduje).


Pereiti gatvę - pats didžiausias iššūkis:)

...supratau, jog pėsčiųjų perėjos gatvėse – tik dėl grožio:) ir nesvarbu, ar tai paprasta perėja, ar reguliuojama šviesoforu. Tai tarsi išgyvenimo žaidimas. Tau dega žalia šviesa, bet tu vis dar intensyviai dairaisi į šonus, ar neatlekia koks Tuk Tuk‘as, mopedas, autobusas ar taxi.. ir tik nutaikius ramesnę eismo minutę, greitu tempu žingsniuoji (gali prireikti ir bėgti) į kitą gatvės pusę.


Tuk Tuk'ai.
Buvo ir VIP klasės Tuk Tuk'ų:)

...paaiškėjo, jog Tuk Tuk‘ai nėra jau tokia brangi susisiekimo priemonė. Prieš skrendant į Bankoką ne iš vieno sulaukiau draugiško patarimo vietoj Tuk Tuk‘o rinktis taxi. Tačiau kai su Tuk Tuk‘o vairuotoju suderini, jog jis tave vieną, dvi ar tris (priklausomai kiek pats norėsi) valandas vežios po lankytinas vietas už 10 batų ( tai yra mažiau negu 1 lietuviškas pinigas) ir prie viso to palieka tave „ant ledo“ prie vienos iš šventyklų net nepaėmęs pinigų – pagalvoji, jog pigiau už Tuk Tuk‘ą turbūt nieko būti ir negali:D

...pasimokiau, jog jeigu neturi skėčio (apie lietpaltį jau net nekalbu), tai gerai turėti bent paprastą celofaninį maišiuką fotoaparatui ar kitai technikai apsaugoti nuo staiga prasidėjusio lietaus. Kita išeitis - stebėti gatvės prekeivius, nes jie nujaučia, kada lietus artėja ir dar prieš prasidedant maudynėms susipunduoja savo šmutkes.

Oj daug maistelio prigaminti reikia.
Padthai. 40 tailando batų (apie 3lt) - ir šis patiekalas tavo.
...mano laimei, antrą dieną paragavus maisto iš gatvės, neteko kančios perkreiptu veidu ieškoti tualeto:) Matyt, turiu gerą virškinimo sistemą (tikiuosi, jog neprisišnekėsiu:). Tad gatvės maistui uždėjau didelį pliusą: greita, pigu ir tikrai skanu, nors vaistų nuo skrandžio negalavimų patarčiau visad turėt...o maža kas:)


Taigi tokie tie pirmieji įspūdžiai, išgyvenimai bei džiaugsmai. Visa tai, kas buvo šiek neįprasto bei nekasdieniško. Na, o kituose įrašuose papasakosiu ir vaizdžiai iliustruosiu, ką pamatėme ir nuveikėme per pirmas penkias dienas, praleistas Bankoke:)

2012 m. liepos 29 d., sekmadienis

Kas, kaip ir kodėl.


Savanoriauti Pietryčių Azijoje? Išgyventi porą (o gal netgi daugiau) mėnesių turint tik turistinę kuprinę ant pečių, tiksliau backpack‘inti? Išmokti kaituoti Tailande? Skanauti šviežutėlius mangus? Gulėti po palmėmis išliaupsintuose Balio salos paplūdimiuose? Jodinėti ant dramblių? Leistis į „romantiškus“ pasivaikščiojimus po džiungles? O kodėl gi ne?

Prieš porą metų visa tai dar būtų skambėję kaip graži svajonė. Svajonė, kuriai reikia laiko, drąsos, patikimo kelionės draugo (-ės), ryžto ir, žinoma, šiek tiek beprotiškumo. Turbūt ne be reikalo vis dažniau aš ir mano draugės susilaukiame tokio komplimento kaip: you, girls, are crazy...:) Tačiau kuo daugiau keliauji, kuo daugiau sutinki naujų žmonių, tuo labiau supranti, kiek dar nepamatyta, neišbandyta, neatrasta...

Tiesa, kad beprotiškumo nei man, nei dar vienai mano nuolatinei kelionės draugei Vaidai netrūksta. Trumpa priešistorė: gavusios pasiūlymą atlikti praktiką/stažuotę Indonezijoje, jį iškeitėme į mūsų manymu geresnį planą – savanorystę Tailande, Koh Phangan saloje. Stažuotė, mat, pasirodė per daug nuobodu:) Na, o būnant Pietryčių Azijoje neaplankyti šalimais esančių salynų būtų per didelė nuodėmė, todėl bilietai į Balio salą jau guli kišenėse. Ką veiksime Balyje ir kas po to – kolkas nežinome nei pačios. Turim pakankamai laiko suregzti kitam beprotiškam planui:)

Taigi kaip mums seksis savanoriauti bei bastytis po Pietryčių Aziją, kokių nuotykių patirsime, ką naujo atrasime ar nuveiksime – skaitykite čia. Bus daug nuotraukų, o labai ilgomis kalbomis pažadu nevarginti:)

Riedam Tuk Tuk'u. (Bankokas).

Keliam sparnus!