Sustainability paieškos Olandijoje

Darbas užsienyje – done, savanoriavimas – done, backpacking – done. O kad veiklų ir išbandymų sąrašas tuo nesibaigtų, priėmiau dar vieną, netikėtai gautą pasiūlymą – dalyvauti jaunimo mainuose Olandijoje. Visų pirma, patiko tas faktas, jog mainai vyks būtent Olandijoje. Atrodo, jau tiek pasaulio išmaišyta, tiek vietų matyta, tačiau Olandijos žemelės kojos dar nebuvo mindžiusios. Antra, suintrigavo projekto idėja bei tema: „Insparing Sustainable Living Through Media“. Paprasčiau išsireiškus, tai buvo media mokymai, susieti su šių dienų aktualiausiomis temomis: rūšiavimu, perdirbimu, gamtos išteklių taupymu ir visais kitais mandriais dalykais, besislepiančiais po žodžiu sustainability (liet. darni plėtra).

Mūsų lietuvių komandą sudarė šeši žmogučiai – iš esmės vienas kito nepažinojome, tačiau ilgos ir su nuotykiais kelionės metu (Vilnius-Dortmundas-Ommen) taip susidraugavome, jog atrodė, kad esame pažįstami šimtą ir daugiau metų :) Valandą ar daugiau vėluojantys traukiniai, gendantys liokomotyvai, tą dieną Vokietiją užplūdusi karščio banga (+38 laipsniai), žaidimai ir dainos traukiniuose, intensyvus vokiečių kalbos vartojimas (Jawohl! ir sehr gut :) ), troškulio malšinimas vokišku alumi – ir tai tik keletas smagių/netikėtų pirmosios dienos akimirkų.

Galiausiai vienuoliktą valandą nakties pavargę, tačiau su šypsenomis veiduose, pasiekėme kelionės tikslą. Olde Vechte dvaras, įsikūręs kiek tolėliau nuo miestelio centro šalia upės, tapo mūsų  namais bei mokymų vieta ateinančioms dviems savaitėms.

Welcoooome.

Taigi į mažutį ir jaukų Ommen miestelį sugužėjo daug gražaus jaunimėlio iš aštuonių Europos šalių: Vengrijos, Rumunijos, Kroatijos, Graikijos, Bulgarijos, Turkijos, Olandijos ir, žinoma, Lietuvos. Publika susirinko gan įvairi, turiu minty ne šalių įvairovę, tačiau žmonių išsilavinimus ir patirtį. Buvo tokių, kurių studijuojamos specialybės glaudžiai siejosi su media technologijomis, buvo ir tokių, kurie filmavimo kameras rankose laikė pirmą kartą. Buvo mokslo aukštumas jau pabaigusių žmonių, tačiau buvo ir būsimų pirmakursių. Buvo anglų kalba laisvai bendraujančių, tačiau buvo ir tokių, kurie su anglų kalba savo gyvenime neturėjo nieko bendro... Nepaisant to, visi labai susidraugavome ir tapome viena didele šeima :)

Vykdami į mokymus jau svarstėme, ką veiksime laisvu metu – važinėsimės dviračiais, maudysimės upėje, deginsimės ar tai lankysim greta esančius miestelius... Pirmąjį rytą per pusryčius vis dar sklandė kalbos, jog turėsime pakankamai laisvo laiko, suprask, vos ne į vasaros stovyklą susirinkom :) Tačiau šios kalbos, kaip muilo burbulai, subliuško po pirmosios mokymų dienos. 

Papusryčiavę ir apie vienuoliktą valandą ryto susirinkę į mokymų kambarį, pradėjome dienos programą: susipažinimo žaidimai, prisistatymai, susipažinimas su projekto tikslais, įvadinės paskaitos apie filmavimą... Žinoma, turėjome pietų ir vakarienės bei kelias trumpesnes kavos pertraukėles į tarpus – ir štai, dvyliktą valandą nakties buvome laisvi. Prisipažinsiu, pirmoji mokymų diena mane truputį išgąsdino. Galbūt todėl, kad jau buvau atpratusi nuo tvarkaraščių bei įtemptos dienotvarkės. Visgi dveji metai klajokliško gyvenimo būdo daro savo... ;) Tačiau įdomiai vedamos paskaitos, smagūs žaidimai bei kūrybinės užduotys padėjo greitai įsitraukti į projekto eigą. Teko daug padirbėti su filmavimo kameromis: kūrėme socialines reklamas, darėme reportažus bei interviu, net muilo operose vaidinome :) O kad laisvo laiko nebūtų per daug (!) dar ir namų darbų gaudavome. Tik nesupraskit klaidingai, čia niekas dvejetų, kaip mokykloje, nerašydavo. Motyvacija buvo kitokia - mokėmės sau;)
***

Mokymams artėjant į pabaigą, projekto organizatoriai nusprendė mus šiek tiek palinksminti... Visi buvome suskirstyti į tarptautines grupeles bei gavome užduotį sukurti filmuką apie sustainability. Viskas atrodytų labai elementaru ir paprasta, tik... šįkart buvo keletas išimčių. Turėjome galimybę patys susidaryti filmavimo planą: nuspręsti tikslią temą, filmavimo vietą, pasiskirstyti komandoje vaidmenimis, susiplanuoti biudžetą bei reikalingas medžiagas. Pasak organizatorių, šis filmukas turėjo būti mūsų baigiamasis darbas, todėl reikėjo panaudoti visas gautas žinias bei įgūdžius. Pagauti entuziazmo visi puolėme brainstorminti, užsirašinėti idėjas, rinkomės filmavimosi vietas... turbūt pusė komandų ruošėsi į Amsterdamą važiuoti :) Kur jau čia nevažiuosi, kai tokia proga yra. Deja, tą patį vakarą po dar vieno pokalbio su organizatoriais, visų jaunatvišką entuziazmą pakeitė susirūpinę veideliai. Paaiškėjo, jog kitos dienos ankstyvų rytą išvykstame visi kartu į... kažkur. Į klausimą, kur vyksime ir kur nakvosime girdėjome tik vieną ir tą patį atsakymą: „We don‘t know“. Buvo pasakyta tik tiek, kad galime pasiimti kažkiek rūbų, savo miegmaišius ir kad į Olde Vechte negrįšime tris dienas. Taip pat buvo paminėta, jog savo telefonų ar tai pinigų imti nesivargintume – mums jų neprireiks. Dar įvyko keli apmokymai, kaip apsiginti miške nuo meškų ar tai vilkų, buvo paaiškinta, kaip veikia tranzavimo sistema Olandijoje. Tą vakarą įtampa tiesiog tvyrojo ore... :)
Kitas rytas prasidėjo anksti. Lyg nujausdami, kad tris dienas būsime velniai žino kur (gal miške be maisto?), visi stumdėmės virtuvėje tepdamiesi sumuštinius, į kuprines kraudamiesi rastus sausainių likučius, vaisius bei sulčių pakus. Vėliau buvo patikrintos kiekvieno iš mūsų kuprinės, atimti nereikalingi daiktai: liko po vieną dezodorantą, vieną dantų pastą, vieną dušo želę visiems grupės nariams. O iš organizatorių gavome filmavimo kameras, trikojus, mikrofonus ir vieną telefoną, į kurį turėjome gauti tolimesnę informaciją...
Taigi palikę savo dvarą buvome nusiųsti prie upės, kur mūsų laukė pirmoji užduotis bei priemonės tos užduoties įgyvendinimui: didžiulės plastikinės bačkos, daug virvių, trumpesni bei ilgesni rąstai, plastikinis uždangalas bei gelbėjimosi liemenės. O užduotis skambėjo maždaug taip: iš gautų daiktų pasistatyti plaustą ir visiems grupės nariams su visais daiktais nuplaukti iki kitos būstinės, kur mūsų turėjo laukti nauja užduotis. Akimirkai net susimąsčiau, ar tikrai į tą projektą papuoliau:)

Visai tai turėtų virsti plaustu. Dar būtų gerai, kad neskęstančiu :))

Net sunku perteikti tąkart vyravusias visų nuotaikas ir emocijas. Matydami, kad trauktis nėra kur, visos grupelės puolė konstruoti kažką, turėsiančio atlaikyti visą komandą ir dar krūvą daiktų. Po kelių valandų darbo tai vieni, tai kiti savadarbiais laiveliais jau irklavo tikslo link.

Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne vieną plaustą ištikęs Titaniko likimas... Kadangi tuo metu aš su savo grupe plaukėme pro šalį – beliko padėti bendražygiams. Nuo tada mūsų nelaimės ir prasidėjo. Nusprendėme jų skęstantį plaustą prisikabinti ir bandėm irkluoti toliau. Bėda buvo ta, kad plaukimo greitis (kuris ir taip nebuvo labai greitas) sumažėjo, o mūsų pačių valtis taip pat ėmė po truputį skęsti. Pagalbos prašėme ir motorinės valties vairuotojo, tačiau tempimas tik pablogino situaciją – vanduo apsėmė jau ir mūsų daiktus. Neliko nieko kito kaip tik kažkokiu būdu irkluoti į priekį ir tikėtis, jog finišas netoli. Tačiau kai po septynių valandų irklavimo pradėjo temti, o mes vis dar blaškėmės upėje judėdami lėčiau nei sraigės, nusprendėme skambinti organizatoriams ir šauktis pagalbos. Vaizdelis iš šalies: šeši pavargę, sušalę, šlapi ir alkani jaunuoliai, iš paskutinių jėgų irkluojantys ir bandantys iš vietos pajudinti neaiškios išvaizdos daiktus, stebuklingu būdu juos vis dar išlaikančius vandens paviršiuje :))

Jachtos mūsų :)

 Ši mūsų ilgaaa kelionė baigėsi tuo, jog vargais negalais nusiirklavę iki kranto, palikę tai, kas liko iš plaustų pakrantėj, per karvių ganyklas bėgom link autostrados, kur mūsų jau laukė išgelbėtojai – organizatoriai :) Širdyje viltingai tikėjausi, jog šios dienos kančios bus baigtos ir kad mūsų laukia jaukūs nameliai, su dušais ir skaniu maistu. Pasvajoti gi galima. Deja, greitai teko grįžti į realybę. Išgyvenimo žaidimas tęsėsi ir artėjo link kulminacijos. Kol šiek tiek atsigavome, pailsėjome ir kažkur pamiškėje išgėrėme arbatos - visai sutemo. Organizatoriai mus ragino kuo greičiau susirinkti savo šlapius daiktus ir toliau tęsti žaidimą. Nes pusė komandų jau buvo išvykusios. 
Taigi mums, likusiesiems, buvo duoti dviračiai, vokelis su kelionės biudžetu trims dienoms bei maišelis su maisto daviniu (keli šokoladukai, riešutų pakelis bei keli maži pakeliai sulčių). Buvo liepta minti kur norim, tiksliau ten, kur norime filmuoti savo video. Neskaitant to, kad KAŽKUR išvykti ir KAŽKAIP susirasti nakvynę turėjome vidury nakties, o rūbai bei miegmaišiai daugumos buvo peršlapę, labiausiai šokiravo gautas biudžetas. 25 eurai. Trys dienos, dvi naktys, penki asmenys. Pasirodo, plaukimas upe buvo tik apšilimas, nes tikrasis išgyvenimo žaidimas dar tik turėjo prasidėti...

Kelelis tooolimaaas...

Jau ir taip per daug išsiplėčiau su savo rašliavomis, tad visų nuotykių neaprašinėsiu. Pasakysiu tik tiek, kad išgyvenome visi ;) Po trijų dienų sėkmingai ir su šypsenomis veiduose parmynėme į mokymų vietą. Visų grįžusių įspūdžiai buvo skirtingi: kam teko nakvoti traukinių stotyje, kam prie kebabinės, kam pas nepažįstamus žmones garaže. Buvo ir sėkmingai nutranzavusių iki Amsterdamo.

Ne penkių ***** viešbutis, tačiau turėdama bent kažkokią pastogę virš galvos tą naktį miegojau kaip kūdikėlis:)

Tačiau vienas dalykas buvo bendras visiems – tai buvo neįkainojama gyvenimiška patirtis. Visa tai leido suprasti, jog net ir neturėdamas pinigų ir būdamas svečioj šaly, gali būti šiltai priimtas tavęs nepažįstančių žmonių, pavaišintas skaniais pusryčiais – reikia tik pasitikėti žmonių gerumu ;) Prisipažinsiu, jog vidurnaktį mindama dviratį nežinia kur ir nežinia ko tikėdamasi, mintyse keikiau šio projekto organizatorius. Tačiau dabar, nurimus aistroms, galiu drąsiai pasakyti, jog visada yra naudinga gauti kitokios patirties ir iš tikrųjų sužinoti, ką reiškia išeiti iš savo komforto zonos :)
***

Po šio išgyvenimo žaidimo tempas Olde Vechte dvare šiek tiek sulėtėjo. Paskaitos baigėsi, o mums visiems liko paskutinė užduotis – suorganizuoti miestelyje renginį, susijusį su mūsų mokymų tema, taip vainikuojant čia praleistas dvi savaites. Buvo ir miesto šauklys, ir workshop‘ų, ir žmonių biblioteka, ir video projekcijos, ir skulptūra iš šiukšlių, ir linksmosios fotosienos. Smagu ir lengva dirbti kartu su kūrybingais žmonėmis ;)

Taigi dvi projekto savaitės prabėgo greitai ir kūrybingai. Sutikta daug naujų žmonių, patirta daug naujų nuotykių. O žiūrėdama video klipus dabar visad atkreipiu dėmesį į kameros darbą, į judėjimą ir mintyse kartu su prabėgančiais kadrais kartoju: „medium close up shot, wide shot, extreme close up shot, panoramic shot...“ – visgi ir išmokta kažko naujo ;)
 
Daugiau informacijos apie Olde Vechte Foundation vykdomus projektus bei mokymus Facebook'e: Olde Vechte Foundation
Lietuvoje šio projekto koordinatoriais buvo jaunimo asociacija COFA. Didelį ačiū sako visa mūsų lietuvių komanda už šią suteiktą galimybę ;) Na o susidomėjusiems ir norintiems sudalyvauti panašiuose jaunimo mainuose bei kituose projektuose patariu sekti COFA veiklą Facebook'e.