Filipinai: trumpas kultūrinis šokas bei pirmieji įspūdžiai

Atrodytų, Pietryčių Azijos šalys jau nėra naujiena: nemažai matyta, patirta, išgyventa. Tačiau Filipinai savo savitumu ne tik maloniai nustebino, bet ir švelniai šokiravo. Atsigauti po ilgos kelionės bei įsivažiuoti į saloje verdantį gyvenimą prireikė kelių dienų. O jau tada, užmerkus akis prieš dažnai matomą skurdą, pradėjome mėgautis nuostabia Filipinų gamta.

Tačiau prieš pasineriant į pasakojimus apie balto smėlio paplūdimius ir žydrą jūrą -  šiek tiek bendro įspūdžio bei susipažinimo su Filipinais:

Kultūra. Filipinai - buvusi Ispanijos kolonija, todėl nereiktų nustebti išgirdus kumusta! Taip su jumis pasisveikintų filipiniečiai. Didelė ispanų invazijos įtaka jaučiama ne tik kalboje, bet ir architektūroje bei religijoje. Čia katalikiškos bažnytėlės - kiekvieno kaimelio pažiba.

Transportas. Tailandas turi savo garsiuosius tuk tuk‘us, Indija - rikšas, o Filipinai – triciklus. Šios mažytės, atrodytų, savadarbės transporto priemonės zuja miestuose bei sutalpina iki dešimties smulkučių filipiniečių (arba tris lietuvaites ir jų bagažą...) Tarp kaimų ir miestukų kursuoja vietiniai jeepneys – mažučiai, belangiai ir beduriai autobusiukai. Tai amerikiečių karių palikimas po Antrojo pasaulinio karo, tapęs Filipinų kultūros dalimi. O bent po vieną motorolerį turbūt kiekviena šeima turi. Tolimesnės distancijos (čia yra 60 km ir daugiau) yra įveikiamos mini van‘ais arba autobusais. Ir tai turbūt vienas iš komfortiškesnių keliavimo būdų – veikiantys kondicionieriai, minkštos sėdynės, linksma muzikytė ar tai filmas - kad kelionė neprailgtų. O ji prailgti tikrai gali, kai 60 km yra įveikiami per maždaug 2 valandas, o 150 km – per 5-6 valandas...

Iš tikrųjų keliavimas tarp salų Filipinuose yra gan sudėtingas bei keblus reikalas, be viso to dar atimantis daug laiko. Prieš vykdamos į šią kelionę planavome po salas keliauti keltais/laivais/valtimis ir visomis kitomis vandens transporto priemonėmis, kuo labiau norėdamos išvengti skrydžių su vietinėmis avialinijomis (Filipinų avialinijos yra laikomis vienomis iš nesaugiausių pasaulyje). Tačiau kai turizmo informacijos centre tau pasako, jog kelionė iš vienos salos į kitą užtruks maždaug septynias valandas autobusu, nakvynę tarpiniame mieste ir dar 37 valandas (!) kelte, visgi imi dairytis lėktuvo bilietų...

Tricycle. Atkreipkit dėmesį į tiuningą :))

Maistas. Ryžiai su kepta višta, ryžiai su barbekiu tipo kiauliena, ryžiai su jautiena, ryžiai su daržovėmis ir galiausiai desertas taip pat iš ryžių. Paprasta ryžių porcija čia kainuoja apie vieną litą (ne turistinėse vietose), todėl kai kuriuose restoranuose antra ar tai trečia ryžių porcija siūloma visai už dyką. Kalbant apie vaisius, jų pasirinkimas čia ne toks platus, kaip, pavyzdžiui, Tailande. Tačiau šviežūs mangai, bananai, arbūzai ar tai buko (jaunas kokoso vaisius) čia yra siūlomi ant kiekvieno kampo. Kaip bebūtų, tačiau tailandienčių virtuvė gerokai pralenkia filipinietišką. Ryžius mėgstu, tačiau jau laukiu nesulaukiu, kuomet Tailande ragausiu skaniąsias pad thai... :)

Filipinuose itin populiarios buko (jauno kokoso) sultys.

Ir kaipgi be vietinio alaus... :)

Pragyvenimo lygis. Skurdas ir prabanga, turtingi ir elgetos, mūrinė vila ir bambukinė lūšna – viskas čia pat. Turbūt dar tokio didelio kontrasto niekur neteko matyti. Dar pirmą vakarą, neturistiniame miestelyje išėjusios pavakarieniauti, stebėjomės matydamos prie kiekvieno restorano ar bent kažkiek padoriau atrodančios maitinimo įstaigos durų stovinčius apsauginius. Tačiau kai bevalgant prie tavęs prieina elgeta, prašantis išmaldos ir tiesantis į tave savo bepirštę ranką – imi dairytis apsauginio, tuo metu pro duris išlydinčio kitą elgetą... Visgi baisiausia yra matyti elgetaujančius vaikus, gailiais žvilgsniais nulydinčius kiekvieną turistą... Nežinia, kiek iš tikrųjų vaikai eina į gatves iš skurdo ar tai kiek to yra primokomi tėvų.

Tvirtovė.

Gyvena gyvenimą nerūpestingą.

Buitis. Bakūžės, suręstos iš palmių stiebų bei bananų lapų, bambukinės palinkusios tvoros, po kiemą lakstančios kelios vištos, vėjyje siūbuojantis savadarbis hamakas, visur iškabinėti džiūstantys drabužiai bei kampuose besimėtantys buities rakandai arba... graži, mūrinė vila su mansarda, kieme augančiomis palmėmis bei išpuoselėtu sodu. Šiek tiek kontrastų palyginimui.

Tačiau dauguma filipiniečių, gyvenančių iš turizmo, verčiasi gan neblogai – turi savas pastoges, kur atliekami kambariukai būtinai bus išnuomoti turistams, gamina sočius pietus, kad ne tik didelei šeimai, bet ir turistams parduoti užtektų. Turėdami valtelę - vėlgi tą patį turistą už kelis šimtus pesų paplukdys, o kadangi didelę šeimyną apskalbti tenka gan dažnai, tai kodėl gi kartu neišskalbus ir turisto rūbų – ir štai tau „loundry service“. Apsukrūs jie žmonės, nieko negali sakyt ;)

Sportas. Bent vieną bendrą temą lietuvis ir filipinietis tikrai rastų – tai yra krepšinis! Žinoma, turbūt nei žaidimo lygis, nei sąlygos jam žaisti yra nesulyginamos. Filipiniečių krepšiniui užtenka bent šiek tiek lygesnės sutryptos aikštelės (tobulu atveju – grindinio po kojomis), bambukinės krepšinio lentos, lanko ir, žinoma, kamuolioJ Dar ir dabar prieš akis stovi vaizdas, kaip palmių giraitėje suręstos bambukinės bakūžės kieme dvi sesytės žaidė krepšinį, tik... su įsivaizduojamu kamuoliu ir lanku. Tik iš jų judesių galima buvo spręsti, jog jos imituoja šį žaidimą. Tai privertė nusišypsoti :)
Kita sporto šaka, mėgstama vietinių, yra boksas. Namuose, kieme, paplūdimy – treniruojasi jie visur. Kartą, eidamos paplūdimiu, sutikome porą besitreniruojančių vaikinų. Pamatę mus ir išsišiepę iki ausų, vaikinukai pasiūlė ir mums su jais pasiboksuoti. Mandagiai papurtėme galvas – likusias atostogų dienas mėlynės po akimi nesinorėjo turėti... :)

Krepšinio aikštelė tiesiog paplūdimy.

Žmonės. Turbūt visada pagalvojusi apie Filipinus pirmiausiai prisiminsiu nuoširdžiai besišypsančius vietinių žmonių veidus. Ir tikrai – kiek teko keliauti ir pažinti skirtingų tautų, filipiniečiai – patys draugiškiausi, šilčiausi bei žavintys savo paprastumu žmonės. Ištisus metus aplinkui zujantys turistai jų neerzina, atvirkščiai – su kiekvienu jie šiltai pasisveikins, pašnekins, pasiūlys savo pagalbą. Bendraujant su vietiniais apima jausmas, jog jie nuoširdžiai rūpinasi kiekvienu atvykėliu, priešingai negu Tailande, kur būdamas turistu, jautiesi kaip vaikščiojantis pinigų krepšelis...

Nors, atrodytų, šalyje daug skurdo ir vargstančių žmonių, tačiau kažkur teko skaityti, jog vieno tyrimo duomenimis, filipiniečiai yra viena iš laimingiausių tautų pasaulyje. Ir tikrai, ko gi jiems nebūti laimingais, gyvenant rojaus kampelyje :)
Tačiau labiausiai sužavėjo nuostabūs vaikai ir jų žibančios akys... Jie čia užauga patys. Patys savimi ir pasirūpina nuo pat mažų dienų. Besiturkšdami jūroje su daugybe turistų jie tikrai nesidrovės priplaukus pasisveikinti, užkalbinti ar tiesiog nusišypsoti. Tuomet ir pagalvoji, jog tie bambukinių bakūžių savininkai, kas dieną valgantys ryžius, auginantys pora vištų, o prakaitą nuplaunantys dumbliname upės vandenyje yra daug laimingesni už daugelį iš mūsų, gyvenančių technologijų amžiuje bei nebemokančių džiaugtis paprastais dalykais.

Kai paklausiau šių vaikučių, ar galiu juos nufotografuoti - jie tik plačiai išsišiepė ir pradėjo man pozuoti :) Matyt, aš nei pirma, nei paskutinė norėjusi įamžinti tas nuoširdžias vaikų šypsenas.