Ubud: kultūros, meno ir ryžių terasų apsupty (I)

Mažos antikvarinės parduotuvėlės, meno galerijos, batikos gaminių kioskeliai, medinių suvenyrų krautuvėlės, sidabrinių papuošalų kolekcijos... Bevaikštant Ubud miestelio gatvėmis akys tiesiog raibsta nuo originalių ir autentiškų meno kūrinių pasiūlos, o širdis džiaugiasi būnant tokioje vietoje, kur, atrodo, meno mūzos gyvena čia pat. Panašu, jog kiekvienas vietinis balietis jau gimsta turėdamas amatininko gyslelę... 
Iš tikrųjų, tai ne tik Ubud, bet ir šalia esantys miesteliai įžymūs dėl vienokių ar kitokių menų: sidabro papuošalų gamybos, tapybos ar tai drožinėjimo iš medžio. Tad kiekvienas, bent šiek tiek prijaučiantis menui, Ubud mieste ar jo apylinkėse tikrai atrastų mėgstamą pramogą ir sau...

Vietinis amatininkas.

Ubud miestelyje praleidome penkias intensyvias dienas. Šįkart buvome trise – pakeliui į Ubud autobuse susipažinusios su amerikiete Morgane pasiūlėme jai prisijungti prie mudviejų. Ji, drąsuolė,  po Aziją keliavo viena, tad mielai liko su mumis. Apsistojome super jaukiame bungale, kur kiekvieną rytą pusryčius į terasą atnešdavo jau amžiuje, tačiau nuolat besišypsantis savininkas. 
Blynas su bananais, šviežių vaisių lėkštė ir balietiška kava – taip skaniai prasidėdavo mūsų rytas... Įsitaisiusios jaukiuose krėsluose tarp minkštų pagalvėlių, egzotiškų gėlių ir smilkalų kvapo apsupty, su žemėlapiais rankose skanaudavome rytinę kavutę ir planuodavome dienos maršrutą. Ech, turbūt ne kartą su merginomis džiaugėmės tais nuostabiais rytais ir vieningai linksėjome, jog to pasiilgsime...

Mūsų jaukioji terasa.

Pirmąją dieną nusprendėme pasižvalgyti po patį Ubud miestelį. Tad pakilusios anksti ryte pirmiausiai patraukėme į rytinį turgų... Čia mus pasitiko ne tik prekeiviai, įkyriai siūlantys savo prekes, bet ir maloniai nosį kutenantis smilkalų bei žiedlapių kvapas. Čia, turgaus šventykloje, kaip tik buvo nešamos aukos dievams. Mums, turistams, tai paslaptinga ir užburianti ceremonija, tačiau vietiniams – tai kasdienybė ir neatskiriama jų gyvenimo dalis.

Turgaus šventykla.

Aukojimo procesas.

Turgaus bobulytė.

Kas rytą šviežiai skintos, kvepiančios gėlės - offerings (aukų dievams) gamybai.

Balis iš musulmoniškų Indonezijos salų išsiskiria tuo, jog čia yra išpažįstamas Hinduizmas. Vietinis gyventojas pasakojo, jog baliečiai tiki į blogųjų ir gerųjų dvasių egzistavimą, į reinkarnaciją bei į karmą, tad aukojant yra norima blogąją energiją nuvyti šalin. Būsi geras kitiems šiame gyvenime – tau bus atsilyginta kitame... Filosofija paprasta. Gal todėl Balio salos gyventojai draugiškiausi ir maloniausi mano kada matyti žmonės, spinduliuojantys gera nuotaika ir visad plačiai besišypsantys.

Aukojama netgi tris kartus per dieną,  o pats aukojimo ritualas atliekamas deginant smilkalus bei dievams paliekant šviežių gėlių krepšelius. Kad dievams gėlių nepasirodytų per maža, šalia žiedlapių paliekamos ir visos kitos, kartais kiek keistokos, aukos: ryžiai, saldainiai, sausainiai, pinigai... O šventyklėlių pilna visur: ne tik kiekvieni namai, bet ir restoranai, kavinės ar tai parduotuvės dažniausiai turi savo šventyklas. Tie, kurie tokių neturi, aukas deda tiesiog ant šaligatvio. Tad vaikštant miestelių gatvelėmis visad stengdavausi žiūrėti sau po kojomis, kad tik kokio gėlių krepšelio nesutrypčiau... gi nesinorėjo dievų rūstybės užsitraukti:) 

Šie krepšeliai aukoms gaminami iš bananų lapų.

Dailios gėlių kombinacijos - ankstyvo darbo ryte rezultatas.

Kiek paslampinėjusios po turgų patraukėme į vieną iš labiausiai turistų lankomų vietų Ubud‘e – beždžionių mišką. Taip taip... ir vėl tos beždžionėlės;) Ir tai buvo ne bet koks, o šventas miškas (tiksliau - džiunglynas...); jo apsupty įsikūrusios trys šventyklos, po kurių šventus stogus padykusios makakos šokinėjo. Karaliauja jos ir čia. Man susidarė toks įspūdis, jog Balyje beždžionės, tai lyg karvės Indijoj – šventas gyvūnas, kuriam viskas galima. Jau turėjusi garbės su naglomis draugužėmis susipažinti Ulu Watu šventykloje, šįkart dar akyliau saugojau savo daiktus. Buvo tokių, kurios bandė ir ant nugaros užšokti, ir ant kojų kabinosi, bet svarbiausia – neišsigąsti ir nerėkti, nes jau ir taip visas miškas nuo turistų klyksmų aidėjo..:)

The Sacred Monkey Forest Sanctuary.

Beždžioniukų šeimynėlė.

Turiningai bei aktyviai pradėjusios dieną, ją užbaigti nusprendėme kultūriniu renginiu. Ne iš vieno teko girdėti, jog viešint Balio saloje yra būtina bent kartą nueiti ir pamatyti vietinius šokio ir ugnies pasirodymus. Tad į vieną iš tokių nuėjome ir mes – Kecak Fire and Trance Dance. Jeigu klaustumėte, ar patiko, mano atsakymas būtų toks: kartą buvau, pamačiau, užteko:) Na, buvo ir masinių scenų, ir gyvai acapella atliekamų dainų, ir nuostabiais kostiumais persirengusių aktorių, ir netgi ugnies šou... tačiau jau viduryje pasirodymo ėmiau nerimti ir dirsčioti į laikrodį, matyt, ne man suprasti baliečių meną...:))

Kecak Fire and Trance Dance.

Turbūt šį savo įrašą ir užbaigsiu pirmosios dienos įspūdžiais. Tolimesnės mūsų klajonės, paklydimai ir birzgimai motoroleriu po Ubud apylinkes, ryžių terasas ir kavos plantacijas – kiek vėliau;)