Koh Phi Phi: kas slepiasi už atviruko

Ilgasis tajų laivelis, išpuoštas margaspalviais kaspinais bei gėlėmis, siūbuojantis smaragdinio žydrumo Andamanų jūros vandenyje, didingųjų limestone uolų fone. Štai tokį vaizdelį mano vaizduotė piešė, išgirdus visų išliaupsintos salos pavadinimą. Koh Phi Phi.

Koh Phi Phi idilė.

Pati prisižiūrėjusi nuostabių atvirukų bei paveiksliukų nekantravau ir savo akimis išvysti tą rojaus kampelį. Na ir ką...atvykau, pamačiau, nepatiko:) Tiksliau sakant gal labiau nusivyliau neradusi to, ko tikėjausi. Nors Koh Phi Phi pasaulyje ir yra linksniuojama kaip vienas iš gražiausių ir natūraliausių salynų, tačiau po 8 dienų (užsisėdėjome ten tikrai per ilgai!) nuomonę pakeičiau... Naa, nėra jau ten taip blogai, žvelgiant į didingas limestone uolas, kyšančios iš vandens žandikaulis bent minutei atvimpa, bet... Nenoriu aš griauti nei vieno iš jūsų gražios svajonės ar idiliško vaizdelio, tačiau iš visų jau anksčiau lankytų salų būtent šiai salai galėčiau uždėti labiausiai turizmo paliestos salos etiketę. Tikrai nuoširdžiai man buvo gaila tų porelių, kurios atvyko į Koh Phi Phi praleisti medaus mėnesio. Ech. Medui kopinėti pasaulyje yra ir romantiškesnių vietų.

Tačiau apie viską iš pradžių. Į Koh Phi Phi atvykome iš Koh Lantos. Kelionė buvo viena iš ilgiausių ir labiausiai varginančių.

Štai taip atrodo naktinės valtys.

Šįkart keliavome trise - prie mudviejų mergaitiškos kompanijos prisijungė vaikinukas iš Bangladešo. Taigi iš Koh Tao pajudėję naktine valtimi, pakeitę nesuskaičiuojamą kiekį autobusų, taxi bei keltų, kitą dieną apie antrą valandą dienos pasiekėme galutinį tikslą. Vietą, į kurią atvykome, puikiai iliustruos nuotraukos. Net komentarų nereikia:)

Mano karališkoji lova:)

Penkių žvaigždučių bungalas.

Apie pastarąją salą neturiu daug ką pasakyti, apart to, kad didžiausia atrakcija buvo gyvenimas medžio namelyje. Dieną, na gal dvi, pagyventi laukinėmis sąlygomis gal ir įdomu/smagu/nauja, tačiau savaitės (kaip buvo planuota) mes ten neištvėrėme. Pradėjo erzinti lietus ne tik lauke, bet ir lovoje. Taip, taip, kai miegant jau beveik norisi lietpaltį išsitraukti – džiaugsmo mažai. Metas keisti gyvenamą būstą ir vietą:) Taigi atvykusios į Koh Lantą vedamos kilnių savanorystės tikslų ilgai ten neištvėrėmė - patraukėme į Koh Phi Phi ieškoti ne tik geresnio oro, bet ir daugiau veiksmo.

Koh Phi Phi salyną sudaro dvi didesnės (Koh Phi Phi Don ir Koh Phi Phi Lee) bei keletas mažesnių salelių; visos jos priklauso Krabi provincijai. Mes apsistojome didžiojoje Koh Phi Phi Don saloje.

Koh Phi Phi Don paplūdimys.

Tiesa, ši sala vienintelė iš visų turi pastovius gyventojus, visos kitos – pasiekamos valtimis (kai kurios kajakais) ir yra lankyti taškai turistams. Taip, viskas tik turistams ir tik dėl jų (tiksliau dėl jų pinigų). Kaip jau ir minėjau, nė viena iš anksčiau lankytų salų nepasirodė tokia turistinė ir, sakyčiau, dirbtina. Jau plaukiant keltu sulaukėme pasiūlymo padėti (supraskit, gauti naudos už tai) susirasti nakvynę, tik išlipus teko susimokėti kažkokį mokestį, na o pati sala pasitiko gatvelėmis, susiaurėjusiomis nuo įvairių prekyviečių. Rūbų skyrelis, restoranas, masažo salonas, baras, tatuiruočių salonas, bilietų agentūra, hostelis, gatvės maisto kioskelis, bungalai, rūbai, kavinukė, blyninė, bilietų agentūra, masaaažo salonas, suvenyrai, vėl rūbai...ir taip be galo be krašto. Nesibaigianti pasaka. Net paplūdimio reikia gerai paieškoti, klaidžiojant tarp tų visų kioskelių, kuris, beje, taip pat okupuotas barų.

Ir kas tiek gali išpirkti...ogi turistai:)

Ieškantiems privatumo taip pat tektų pavargti: bandydami ramybę surasti kitų salų paplūdimiuose galite susidurti su draugauti nelinkusiomis beždžionėmis. Jos draugėmis bus tik tada, jei turėsite bananų ar tai žemės riešutų. Kitu atveju – patariu nenuleisti akių nuo savo daiktų, ypač – akinių. Nes vagilės beždžionėlės turi miklias rankeles...:)

Per aštuonias dienas, praleistas šioje saloje, nuveikėme ne tiek ir daug. Nes...dvi iš jų pralijo, kitas dvi negalavome (tiek aš, tiek Vaida), tad likusias dienas stengėmės išnaudoti kuo produktyviau.

Vieną dieną paskyrėme miestelio apžiūrėjimui. Tiksliau pasivaikščiojimui po kelias (jausmas, kaip turgaus) gatveles. Beklaidžiojant užtikome apžvalgos aikštelę su nepakartojama salos panorama. Vaizdeliai verti atviruko. Diena užskaityta:)

 

Prisiskaičiusios ir prisiklausiusios apie nepakartojamus rojaus kampelius bei vaizdelius, pasiekiamus tik valtimi – nusipirkome boat tour, tikėdamosis praleisti smagų ir turiningą pusdienį. Kur jau čia nesitikėsi daug nuotykių, kai turo iškaba žadėjo tiek veiklų: apsilankymas Monkeys beach, sustojimas prie Viking caves, paviršinis nardymas prie Maya Bay įlankos, vėliau – slaptojo paplūdimio aplankymas (to pačio, kur filmas „Paplūdimys“ buvo filmuotas) bei galiausiai saulėlydžio stebėjimas besisupant valtyje. Turą nusipirkome iš vakaro kitai dienai, tikėdamiesi kuo mažiau bendrakeleivių. Bilietėlių pardavėja dar padejavo, jog visai biznio nėra ir kad tik trys (be mūsų) žmonės kol kas išsipirkę turą. Apsidžiaugę, jog neteks kovoti dėl vietos ir būvio, nekantriai laukėme kitos dienos. Ogi taigi viskas buvo šiek tiek kitaip, nei tikėjomės. Visų pirma (lyg tai būtų netikėta) žmonių skaičius nuo trijų išaugo iki dvidešimt trijų, tad ilgasis tajų laivelis buvo pilnut pilnutėlis. Uhu, jausmas kaip tikroj ekskursijoj! Ir po maisto paketėlį gavome – vandens buteliuką ir ryžių. Sausas davinys beveik, bet, matyt, nėra ko daugiau tikėtis už dyką.

Pajudėjome link pirmojo sustojimo – Monkeys beach. Tikrąją to žodžio prasme tai ir buvo tik sustojimas. Kol besigrūsdama per žmones išlipau iš valties bei išsitraukiau fotoaparatą pasirengusi padaryti bent keletą gražių kadrų, išgirdau mūsų laivelio kapitoną rėkiant, jog jau laikas judėti tolyn ir kad paskubėtume. Amm, taip ir likau nesupratusi ir su viltimi, jog gal ši vieta ir nebuvo verta mūsų laiko.

Monkeys beach.

Kitas sustojimas – Viking Caves. Hm, būtų buvę gerai, kad bent keliom sekundėm sustoję būtume:) Tiesiog praplaukėme pro šalį. Kas spėjo padaryti bent vieną nuotrauką – tam pasisekė, kas ne - jo bėdos, pasigooglins internete, kur buvo ir ką turėjo pamatyti:)

Viking Caves.

Toliau mūsų programoje - paviršinis nardymas. Sustojome tikrai nuostabioje įlankoje, kur smaragdinio žydrumo vandenyje šimtai egzotinių žuvyčių plaukiojo. Gražu. Kapitonas vėl rėkia, jog turime pusvalandį pasiturkšti ir panardyti. Supraskite – parelaksuoti. Pirmieji spėjo pasirinkti geresnius vamzdelius ir nardymo kaukes, kitiems – kas liko arba visai neliko. Į žuvytes juk galima pažiūrėti ir iš viršaus...o kas belieka:)

Pasiplaukioję ir vėl susigrūdę į valtį laukėme, kas toliau. Kapitonas vėl tarė savo žodį: pasirodo, jog eilė atėjo garsiajam „Paplūdimiui“, tačiau norint į jį patekti visų pirma turime papurtyti savo pinigines ir...susimokėti. Valtyje pasigirsta šurmulys ir nepasitenkinę balsai. Naa, žadėjoti programa skelbė, jog viskas įskaičiuota, tad tikrai papildomų rinkliavų nesitikėjome. Visi dvidešimt trys bandėme ginčytis su kapitonu, bet jis apsimetė nieko nežinąs (geriausias būdas) ir kartojo tą pačią maldelę: „Arba susimokat pinigus ir aš jus nuvedu į Maya Bay arba liekat sėdėti valandai valtyje.“ Pasirinkimas labiau negu aiškus. Supratę, kad kitaip nebus, kiti jau traukė pinigėlius, o mes nusprendėme nemokėti ir likti valtyje. Ne dėl to, jog būtų gaila pinigų, bet tiesiog iš principo. Mūsų draugas, beje, buvo tame pačiame paplūdimyje dieną prieš ir už įėjimą nemokėjo nieko. Tad vietinės aferos nusprendėme neparemti. Tad mes likome. Kam mokėti, jei ir patys galime iki žymiojo paplūdimio nusigauti, draugas gi žino kelią:) 

O kelias buvo ilgas ir su išbandymais...teko lįsti ir per siauručius uolų tunelius, ir lipti per slidžius akmenis.

Šalia laivelių matosi įėjimas į slaptąjį paplūdimį.

Trasą įveikėm. Tik...prie pagrindinio įėjimo laukė būrys vietinių, imančių rinkliavą. Atseit už nacionalinį parką, esantį šalia paplūdimio. Na ką, planas nemokėti savo laivo kapitonui ir prasmukti neišdegė. Dar šiek tiek pasiginčiję galiausiai susimokėjome ir mes. Juk tik dėl principų nepavaikščioti ta pačia žeme, kurią savo kojomis mynė Leonardo Di Caprio būtų kvaila...:)

Valandžiukę pasigrožėję slaptuoju paplūdimiu vėl grįžome į valtį tęsti šauniosios ekskursijos. Toliau pagal planą – saulėlydžio stebėjimas. Įsivaizdavau, jog nugabens mus į kokį tai gražų paplūdimį ar šiaip romantišką viečiukę...žinoma, naivu buvo to tikėtis. Ar bent jau ne šitoj ekskursijoj:) Saulėlydžiui stebėti mūsų laivelis sustojo kažkur vidury jūros, o mes, susigrūdę laivelyje kaip silkės statinėj, turėjome džiaugtis ir laukti saulėlydžio. Ne, ačiū, ne to visi tikėjomės. Tad vienbalsiai nusprendę, jog šią romantišką akimirką praleisime, pajudėjome link kranto...

Viso šio turo reziumė: tokie turai tinkami tik tam, kad užsidėtumėte pliusiukus savo norimų pamatyti vietų sąraše. Norint pasimėgauti ir pažinti salą – tikrai rekomenduočiau tiesiog išsinuomoti tajų laivelį; jo kapitonas tikrai žinos visas gražiausias salos vietas, papasakos, ką norėsite sužinoti ir, kas svarbiausia, galėsite džiaugtis nuostabiais vaizdais ir mėgautis akimirka tiek, kiek norėsite.

Nusivylusios siūlomais turais ir ekskursijomis, nusprendėme pačios išsinuomoti kajaką ir šiek tiek pasiplaukioti. Net smagiau iriasi, kai tokie vaizdai džiugina akis.

Priplaukėme dar vieną Monkey beach. Net nežinau, kiek tokių aplink Koh Phi Phi yra iš viso, bet šis tikrai nusipelnė tokio pavadinimo – beždžionės čia karaliavo, o turistus pasitikdavo gąsdinančiai šiepdamos dantis. Gerai, kad turėjome du ginklus, t.y. du kajakus, kuriuos teko keletą kartų panaudoti gynybai (tik nepagalvokite, kad mušėme vargšes beždžionėles). Tiesiog baidėme vagiles, kurios kėsinosi mūsų daiktus pagriebti. Nors paplūdimys žavėjo smaragdinės spalvos vandenėliu ir baltu smėliuku – jame ilgai neužsibuvome. Turbūt suprantama dėl ko:)

Pikta ši beždžionėlė.

Kol agresyvios beždžionės buvo kažkuo užsiėmusios -
turėjau visas dvi sekundes nuotraukai:)

Taigi tiek tos Koh Phi Phi. Sala, kurioje karaliauja katės, musulmonai ir...beždžionės. Gal ir ne pačiais gražiausiais žodžiais atsiliepiau apie šią salą, tačiau kiekvienam savo. Jeigu tiesiai po Bankoko mano stotelė būtų buvusi Koh Phi Phi  - gal ir kitaip šnekėčiau, tačiau po laiko, praleisto Koh Phangan ir Koh Tao, tai nebus ta vieta, į kurią norėsiu sugrįžti...