Savanorystės ypatumai Koh Phangan saloje

Kai išsiruoši į Pietryčių Aziją keliems mėnesiams ir turi tik ribotą biudžetą – nori nenori pradedi ieškoti įvairiausių būdų, kaip taupiau prasisukti... Nakvynė pigiausiuose hosteliuose ar tai bungaluose? Pinigų reikia ir tam. Couchsurfing‘as? Žinoma, tai puikus būdas ne tik susižvejoti lovą, bet ir susipažinti su pasaulio mačiusiais žmonėmis. Tačiau kelis mėnesius bastytis iš vienų namų į kitus – skamba per daug varginančiai. Mes nebūtume mes, jeigu nesugalvotume kitos, gal net šiek tiek neįprastos išeities – savanorystės. Plačiąjame kontekste savanorystė suprantama kaip pagalba vargstantiems trečiųjų šalių žmonėms: vaikams, senukams ar tai gyvūnams. Mano atveju savanorystė turės šiek tiek kitokį atspalvį – gal pasaulio ir neišgelbėsiu, tačiau bent kažką gero ir neatlygintino tikrai padarysiu;)

Taigi pirmoji (ir tikrai ne paskutinė) mūsų savanoriavimo vieta yra būtent Koh Phangan saloje. Rytinė šios salos pakrantė kas mėnesį suburia dešimtis tūkstančių žmonių į Full Moon party vakarėlius, o vakarinė salos dalis dvelkia ramybe ir susikaupimu dėl čia įskikūrusių daugybės meditacijos centrų. Apie salą papasakosiu plačiau kitame įraše, o kolkas dėmesio centre – savanorystė:)

Pasakysiu atvirai, jog kelionės pradžioje nerimo buvo nemažai, visų pirma dėl to, jog tokia patirtis, tai yra savanoriavimas, buvo pirmoji. Antra, nežinojome nei ką mums reikės tiksliai čia daryti, nei ko iš mūsų tikėsis. Buvo aišku tik tiek, kad viešbutyje yra vykdomas eko-projektas ir kuriam yra reikalinga įvairi (nuo sodininkų iki web dizainerių) pagalba. Nusiteikėm viskam:) Tačiau tik atvykus į salą, susiradus savo viešbutį bei susipažinus su kitais savanoriais bei projekto komanda – nerimas kaipmat dingo.

Vaizdelis pro mūsų kambario langą.
Štai kaip savanoriai šiais laikais gyvena:)

Dar ir draugą turėjom.

O ir projektas pasirodė besąs tikrai šaunus, kurio idėjos autorius yra amerikietis, turintis dar tris bendraminčius: amerikiečių porelę ir vokietę. Tai, sakyčiau, idėjiniai žmonės, savo laiką ir pastangas aukojantys vardan šio projekto ir būsimų rezultatų. Kaip jau ir minėjau, tai yra eko-projektas, apimantis tokias sritis kaip:

Sodas. Noras būtų toks: šalia viešbučio turėti sodą, kuriame būtų auginamos natūralios ir, žinoma, ekologiškos daržovės, salotos ir visos kitos žaliosios sodo gėrybės. Kolkas sodas į sodą dar nelabai panašus:) tačiau idėja gera – reikia tik dar daugiau darbščių rankyčių, dar daugiau drambliukų mėšlo – ir rezultatas bus.

Sodo užuomazgos.

Kavinė. Kolkas turima tik vizija, kaip kavinė turėtų atrodyti ir koks meniu turėtų būti (vegetariškas ir tik eko-produktai iš savojo sodo).

Ekoturizmas. Turbūt daugelis esate girdėję apie šią turizmo šaką, tačiau ar kada susimąstėte, kuo ji yra tokia ypatinga. Iš esmės tai yra toks keliavimo būdas, kai yra lankomos natūralios ir žmogaus įtakos mažai paliestos vietovės, atsisakoma prabangos ir išteklių švaistymo bei prisidedama prie pačių keliautojų ekologinio švietimo. Tačiau dauguma kelionių agentūrų, prisidengusios madingu ekoturizmo vardu, siūlo keliautojams apsistojimą viešbučiuose, įrengtuose gamtos apsuptyje ar tai vaizdingose vietose. Ir štai jums, mielieji, ekoturizmas. Taigi vienas iš šio projekto pagrindinių tikslų yra išvystyti ekoturizmą, pasiūlant keliautojams žygius prie džiunglėse esančių krioklių, taip pat suteikiant galimybę bent kelias dienas pagyventi pas vietinius gyventojus. Ekoturizmo projekto koordinatorė šiuo metu intensyviai mokosi tajų kalbos (pati, beje, yra vokietė), tyrinėja salą bei stengiasi užmegzti kuo draugiškesnius santykius su vietiniais gyventojais.

Bendruomenės centras. Iš esmės šis centras buvo įkurtas dėl vienos pagrindinės priežasties – sukurti ir palaikyti ryšį tarp atvykėlių (žmonių, atvykusių į salą ilgesniam laikui ir bandančių čia įsikurti) ir vietinių gyventojų. Centras šiuo metu įsikūręs viešbučio patalpose, kur kažkada buvo viešbučio kavinė (turėsianti ateityje vėl atgimti). Šiuo metu čia vykdomos tokios veiklos kaip: tailandiečių kalbos pamokos, kino seansai vakarais, organizuojami keliautojų susibūrimai, vedamos paskaitos apie tajų kultūrą bei mokoma groti gitara. Ir visas šis gėris už dyką dėka tų pačių keturių idėjinių žmonių (kuriuos minėjau prieš tai) bei, žinoma, savanorių dėka:)

Bendruomenės centras.

 

Turgelis. Kiekvieną antradienį šalia savo viešbučio turim mini turgelį – pačių savanorių kuruojamą ir prižiūrimą. Idėja vėlgi labai graži – padėti ir paremti vietinius šios salos ūkininkus, padedant parduoti jų užaugintas gėrybes bei pagamintus organinius produktus. Kolkas ryšys palaikomas su trimis fermomis, tad turgelis toks mini mini:) 

Toks dar kuklutis tas mūsų turgelis.

Šampūnai bei kokosų aliejus, pagaminti šios salos vietinėse fermose.

Viskas tik šviežia, tikra ir organiška.

Taigi veiklos, dalyvaujant šiame projekte, netrūksta – tik turėk noro ir jėgų. Turbūt visi jau spėjote pagalvoti: „Na gerai, projekto idėja tikrai šauni, tačiau ką jūs ten veikiate?“ O mes tai veikėm...:) Spėdavom ir padirbėti, ir sala pasidžiaugti. Pačią pirmąją savaitę dideliais darbais neapkrovė, leido apsiprasti, labiau susipažinti su projekto veikla. Turbūt reiktų paminėti, kad viskas, kas yra daroma ar tai norima padaryti šiame projekte – vyksta neturint jokio biudžeto. Tad tenka pasitelkti ne tik fantaziją, bet ir kūrybiškumą... 
Taigi ką mes nuveikėm ir tam neišleidom nei cento: pertvarkėm bendruomenės centro patalpą - sukūrėm jaukesnę ir svetingesnę aplinką, panaudojant įvairias senienas ir kitus jau senai užmirštus daiktus, rastus viešbučio tamsiuosiuose kambarėliuose:) Taip pat kūrėm dekoracijas, idėjų, įkvėpimo bei medžiagų ieškodamos paplūdimiuose - ot tai talentai.

Štai kokia puiki viečiukė pachillinti.

Beveik darbščiųjų rankų būrelis.

Antrąją savaitę jau gavom šiek tiek daugiau užduočių, tačiau vėlgi nieko sudėtingo: aš padėjau prekiauti turgelyje bei gaminti fresh spring rolls, taip pat padėjau įrengti vaikų žaidimo kampelį tose pačiose bendruomenės centro patalpose, dar bandžiau sukonstruoti popierinius maišiukus iš laikraščių (čia stengiamasi vengti plastikinių). Taip pat vieną vakarą buvom atsakingos už kino seansą - čia jau daugiau buvo pramoga pačioms, nei darbas:) Taigi nieko sudėtingo, tačiau veiklos užteko, kad nesijaustume dykaduoniaujančios.

Fresh spring rolls gamybos procesas.

Ir rezultatas.

Tailandiečių kalbos pamokos.
Jau moku kokius keturis žodžius - ir čia jau pasiekimas:D

Taigi tokia ta pirmoji mūsų savanorystės patirtis. Daug aš čia prirašiau, tačiau reziumuojant galiu pasakyti, jog ši trumpalaikė viešnagė ir dalyvavimas šiame projekte buvo puikus įrodymas, kad keliaujant galima ne tik aplankyti daug vaizdingų vietų, sutikti nuostabių žmonių, bet ir pačiam prisidėti prie gerų darbų įgyvendinimo.

Tad jeigu kas nors susidomėjote šiuo projektu ir jaučiate, jog turite daug genealių idėjų bei norite jomis pasidalinti savanoriaujant, daugiau informacijos apie Phangan Project rasite čia.