Pirmoji pažintis su Praha

Ahoj!
Nenustebkite, kai taip su Jumis pasisveikintų atvykus į Čekiją. Ahoj – pasisveikinant, ahoj – atsisveikinant, net ir sudauždami alaus bokalais neprašautumėt sakydami ahoj!

Pirmosiomis dienomis kas kartą išgirsdavusi šį pasisveikinimą kvailai išsiviepdavau - galvoj visad iškildavo senos reklamos vaizdinys su bebru baltais dantimis priešakyje: „Ahoj, ponas bebre!“ Pamenat?;) Linksma gi buvo reklama.

Bet ne apie tai aš. Jau du mėnesiai kaip gyvenu čia, Prahoje. Mieste, kuris tituluojamas kaip viena iš gražiausių Europos sostinių. Sakyčiau, pasisekė, ar ne ;) Turiu prisipažinti, jog Prahos savo norimų aplankyti vietų/miestų sąraše niekad neturėjau ir nelabai net dairiausi į Čekijos pusę. Dabar drąsiai galiu teigti, jog klydau. Tai miestas, turintis savo išskirtinę aurą: šurmuliuojančios siauros gatvelės ir bromai, tūkstančio turistų kas dieną mindžiojami seni grindiniai, tarsi antrąjį gyvenimą įgavę baroko laikų pastatai, dangų remiantys gotikiniai bažnyčių stogai, per miestą vingiuojanti ir jo paslaptis sauganti Vltavos upė, kažkada daugybę amatininkų ir pirklių sutraukdavusios didžiulės miesto aikštės bei Prahos panorama, išmarginta vienas už kitą raudonesnių stogų....

Kai tik atvykau, įsikūriau ir antrąją dieną atvažiavau pasižvalgyti po Prahos senamiestį, supratau – man čia patiks. Jausmas buvo toks, lyg būčiau namuose, lyg esu ten, kur ir turėčiau būti. Žavėjo miesto jaukumas, tvyranti gera energija, o turbūt labiausiai patiko tai, jog kur ne kur vis įžvelgdavau panašumų su Vilniumi. Jeigu ir vėl likimas mane nubloškė į svetimą kraštą – tai bent jau į tokį, kuris artimas širdžiai.

Taigi pirmieji susipažinimai su žaviąja Praha buvo netikėti sau pačiai ir kupini malonių atradimų. Turbūt didžiausias netikėtas atradimas buvo tas, jog tai miestas, kuriame galėčiau ir norėčiau gyventi. Na, dar bent pusmetį šią galimybę tikrai turėsiu :)

O ir atvykau čia labai tinkamu laiku – kelios savaitės prieš didžiąsias žiemos šventes, kada miesto gatvės kvepėjo karštu vynu, skrudintais kaštonais bei ant žarijų kepamais trdelnik‘ais. Tai itin populiarūs čekiški saldėsiai, gaminami lyg ir iš mielinės tešlos, kuri gausiai pavoliojama cinamono ir cukraus pataluose. Trdelnik'ai kepami  čia ir dabar - tiesiai ant žarijų.  Neparagauti šių skanėstų svečiuojantis Čekijoje būtų tiesiog nuodėmė.

Šventiniu laikotarpiu Prahos senamiestis tiesiog švytėjo nuo gausybės girliandų ir lempučių, o Kalėdinių eglučių buvo tiek daug ir visos tokios gražios, jog sunkiai ėjo atskirti, kuri čia ta vienintelė. Žinoma, spindesio apakinti bei miesto grožio pavilioti į Prahą plūdo ir turistai. Čia jų šurmuliavo tiek daug, jog pora kartų teko ir į žmonių kamštį gatvėje papulti. Tokiu atveju svarbiausia nepanikuoti, o tiesiog pasroviui judėti su visa minia iki kol bus pasiekta sankryža, kita platesnė gatvė ar, geriausiu atveju, didelė aikštė, kurioje užtektų vietos visiems :)

Šiaip Praha – labai gyvas ir kupinas judesio miestas. Žiūrėk, tai muzikantai savo gražiomis dainomis bando pakerėti praeivius, tai gigantiškų muilo burbulų pūtikas linksmina tėvelius ir jų mažuosius, tai gatvės menininkai demonstruoja triukus. O ir laimingi jaunavedžiai šį miestą mielai renkasi savo vestuvėms: vieni čia aukso žiedus sumaino, o kitiems – ir fotosesijos užtenka.

Senovės ištakos bei istorija čia susilieja su dabartine miesto dvasia: jaunatviška, meniška ir atvira. Maisto gurmanai čia neabejotinai ras restoraną, su savo mėgstamiausios šalies virtuve, vyno mylėtojai - nemažą vietinių vynų pasirinkimą, alaus gerbėjai - (turbūt nesuklysiu sakydama) skaniausią ir pigiausią alų Europoje, meno ir kultūros fanatikai - didelį muziejų, meno galerijų ar tai įvairiausio žanro teatro pasirinkimą, o naktinių pramogų ieškotojus pavilios įvairių knaipių, klubų ir barų gausa.
Apsilankius Prahoje pirmą kartą, neabejotinai norėsis čia grįžti dar ir dar.. ;)