Tai, ką pavyko (ne)pamatyti Honkonge

9:45 ryto. Mes, po dvi paras trukusios kelionės, pagaliau leidžiamės į Honkongo oro uostą, laikomu vienu iš šiuolaikiškiausių pasaulyje (galiu drąsiai tam pritarti). „Sveikos atvykusios į Aziją!” – trindamos apsimiegojusias akis sveikinam viena kitą. Nors iš tikrųjų turbūt kiekvienos galvoje sukosi tik viena mintis – greičiau susirasti savo hostelį ir kristi į patalus užsitarnautam bent kelių valandų miegui...

Gan lengvai susiradusio reikiamą autobusą pajudame iš vienos iš salų, kurioje įsikūręs oro uostas, į žemyninę Honkongo dalį – Kauluną. Įdomu tai, jog Honkongas, kaip ir kitas Azijos didmiestis Singapūras, yra miestas-valstybė, iki 2047 metų turintis autonomiją nuo Kinijos Liaudies Respublikos. Bevažiuojant autobusu pirmąja sala ir dairantis pro langą susidarė įspūdis, jog Honkongas kažkuo panašus į Singapūrą: visur tvarkinga, žalia, erdvu, aiški sistema. Įvažiavus į Kauluno pusiasalį, vaizdelis šiek tiek pasikeitė – Honkongas labiau priminė Bankoko kinietišką variantą :) Intensyvus eismas bei chaosas gatvėse.

Po pusantros valandos kelio pagaliau atvykome į hostelį – aukštą, niūriais mažučiais langais pastatą, talpinantį savyje n skaičių kitų hostelių, viešbučių, nakvynės namų, prekybviečių ir dar velniai žino ko. Čia jau, sakyčiau, yra menas mokėti išnaudoti kiekvieną laisvą kampą. O pamačiusios savo kambarėlį supratome, kaip kartais yra gerai būti mažučiu Azijos žmogeliuku...Siauručiame mūsų kambaryje, talpinančiame dvi dviaukštes lovas ir tris seifus, buvo vietos tik mūsų kuprinėms bei vietos mums pačioms prasilenkti (ir tai tik šonais). Ir paaiškėjo visa paslaptis, kaip tie 26 000 gyventojų į vieną kvadratinį kilometrą sutelpa... :)

Gal kas į svečius??!

Pamiegojusios ir atgavusios jėgas išsiruošėme apžiūrėti naktinio Honkongo. Visų pirma patraukėme link Star Avenue stebėti įžymiojo šviesų ir muzikos šou, vykstančio kiekvieną vakarą. Internete skaityti komentarai ir atsiliepimai žadėjo kvapą gniaužiantį reginį. Na, jeigu ne stulbinanti naktinė Honkongo dangoraižių panorama – kažko labai naujo ir nebūčiau pamačiusi. Nebent lazerio šviesų žaismą ant įspūdingo dydžio ir aukščio pastatų.

Star Avenue.

Viena rekomenduotina vieta aplankyta. Check. Pats laikas ieškoti šiltos ir skanios vakarienės. O tai pasirodė daug sudėtingiau negu susigaudyti ir nepasimesti painiose Honkongo gatvėse. Žinoma, neskaičiuojant pinigų galėjai eiti į pirmą pasitaikiusį restoraną, tačiau susiplanavus mėnesio kelionę nesinorėjo švaistytis, juolab kai Honkongas - nepigus miestas.

Po kelių posūkių į siauras gatveles, atradome mažutį kiniečių restoranėlį. Tinka – nusprendėme vieningai, nes jau ir mūsų skrandžiai reikalavo aukų. Gavusios meniu, ilgai spoksojome į nieko nesakančius hieroglifus ir galiausiai išsirinkome padavėjos parekomenduotus patiekalus. Paragavusios kinietiškų makaronų bei dumplings (koldūnų kinietiškas variantas) grįžome atgal į hostelį. Naktines pramogas ir linksmybes atidėjome rytojaus dienai.

Skonis buvo geresnis nei vaizdas :))

  

Kitos dienos rytą pusryčiauti išsiruošėme į vieną restoranėlį, kuriame (kaip žmonės internete kalba) galima gauti pačių skaniausių ir pigiausių dim sum. Vienos merginos blog’e buvau skaičiusi, jog norint gauti staliuką, atvykti reikia dar prieš restoranui atsidarant ir užsiimti eilę – pasirodo, šiais laikais dar ir tokių variantų būnaJ Reikia tai reikia – atsikėlėm anksti, pasivažinėjusios metro susiradom reikiamą rajoną,galiausiai šiek tiek paklaidžiojusios susiradom ir reikiamą gatvę, numerį, tik…pačio restorano taip ir neradome... :)) Išsikėlęs? Gal. To jau nebesužinojome. Kadangi ilgiems klaidžiojimams neturėjome laiko, užsukome į pirmą padoriai atrodžiusią kavinukę. “We serve breakfast” – skelbė užrašas. Ilgai negalvojome. Užsisakiusios pusryčių kompleksą gavome nevalgomų makaronų dubenėlį su neaiškios kilmės mėsa bei pusžaliu kiaušiniu, dvi batono riekelęs bei negeriamos kavos. Taip ir likome nevalgiusios…nei jaukaus restorano, nei skanių pusryčių – ot ir tikėk, žmogau, internete skelbiamomis rekomendacijomis…

Nekaip prasidėjęs rytas mūsų nuotaikų nesugadino. Pajudėjome link Honkongo salos, kur dangoraižiai dangų remia. Ten planavome aplankyti kitą turistų lankomą vietą – Victoria Peek. Tai aukščiausias šios salos kalnas su apžvalgos aikštele, iš kurios atsiverianti miesto panorama puošia daugelį atvirukų, o į kalną kelia pirmasis funikulierius Azijoje, skaičiuojantis jau antrą šimtmetį. Pralaukusios gerą valandą eilėje, džiunglynais užkilome ant garsiojo kalno, kur įrengti du didžiuliai prekybos centrai. Tai nė kiek nenustebino, nes visas Honkongas man buvo panašus į didžiulį shoppingo kompleksą – prekybos centrai pranoko vieni kitus tiek dydžiu, tiek parduotuvių gausa. Fototechnika, juvelyrikos dirbiniai, laikrodžių salonai – čia ant kiekvieno kampo. Kaip ir, atrodo, niekad nemažėjančios žmonių spūstys...

Viskas būtų buvę kaip ir neblogai, jeigu nebūtų pradėję lyti… Prognozę ryte matėme – lietų žadėjo, tačiau vietoj lietpalčių visos saulės akinius pasigriebėm. Optimistės, ne kitaip :) Nieko kito nebeliko kaip tik susirasti jaukią kavinukę, pasiimti po didžiausią puodą kavos ir laukti pragiedrėjimo…

Štai kaip mokame pozuoti:)

Kavą gėrėme ilgai, prasukome kelis ratus po parduotuves, netgi užsukome į Mc’Donallds patikrinti, ar hamburgeriai tokio pat skonio :) Hm, praėjus kelioms valandoms lietus nesiliovė, o ir rūkas, gaubiantis dangoraižių bokštus, turbūt tik didėjo… Kadangi bilietus į apžvalgos aikštelę jau turėjome – visgi kilome į viršų “pasigrožėti” panorama ir pabūti ežiukais rūke :)

Siaubo filmas beveik.

Lijo lietūs per karaliaus pietus. Nei stulbinamų vaizdų akims, nei gražių panoraminių Honkongo nuotraukų, nei naktinio miesto gyvenimo vakarėlių ištroškusioms sieloms:) Matyt, teks dar čia sugrįžti. Kada nors. Tačiau kad ir kaip bebūtų, lietingąjį Honkongą palikome su šypsenomis veiduose – juk mūsų laukė Filipinai! Jau nekantravome miesto šurmulį iškeisti į Pietų Kinijos jūros ošimą… :)