Kas, kaip ir kodėl.

Savanoriauti Pietryčių Azijoje? Išgyventi porą (o gal netgi daugiau) mėnesių turint tik turistinę kuprinę ant pečių, tiksliau backpack‘inti? Išmokti kaituoti Tailande? Skanauti šviežutėlius mangus? Gulėti po palmėmis išliaupsintuose Balio salos paplūdimiuose? Jodinėti ant dramblių? Leistis į „romantiškus“ pasivaikščiojimus po džiungles? O kodėl gi ne?

Prieš porą metų visa tai dar būtų skambėję kaip graži svajonė. Svajonė, kuriai reikia laiko, drąsos, patikimo kelionės draugo (-ės), ryžto ir, žinoma, šiek tiek beprotiškumo. Turbūt ne be reikalo vis dažniau aš ir mano draugės susilaukiame tokio komplimento kaip: you, girls, are crazy...:) Tačiau kuo daugiau keliauji, kuo daugiau sutinki naujų žmonių, tuo labiau supranti, kiek dar nepamatyta, neišbandyta, neatrasta...

Tiesa, kad beprotiškumo nei man, nei dar vienai mano nuolatinei kelionės draugei Vaidai netrūksta. Trumpa priešistorė: gavusios pasiūlymą atlikti praktiką/stažuotę Indonezijoje, jį iškeitėme į mūsų manymu geresnį planą – savanorystę Tailande, Koh Phangan saloje. Stažuotė, mat, pasirodė per daug nuobodu:) Na, o būnant Pietryčių Azijoje neaplankyti šalimais esančių salynų būtų per didelė nuodėmė, todėl bilietai į Balio salą jau guli kišenėse. Ką veiksime Balyje ir kas po to – kolkas nežinome nei pačios. Turim pakankamai laiko suregzti kitam beprotiškam planui:)

Taigi kaip mums seksis savanoriauti bei bastytis po Pietryčių Aziją, kokių nuotykių patirsime, ką naujo atrasime ar nuveiksime – skaitykite čia. Bus daug nuotraukų, o labai ilgomis kalbomis pažadu nevarginti:)

Riedam Tuk Tuk'u. (Bankokas).

Keliam sparnus!