Malta: nuo saulės įraudę žandai, o mintyse - kalnai (I)

Kada į langą vis dažniau barbena lietaus lašai, kada kas dieną spalvoti rudeniniai lapai vis storiau nukloja šaligatvius, kada vėsiais vakarais imi gailėtis, jog namie palikai savo šiltąjį šaliką, kada turgaus bobulytes, prekiaujančias gėlėmis iš savo darželio pakeičia bobulytės, pardavinėjančios rudenines sodo gėrybes, kada rytais, keliantis į darbą, jau norisi užsidegti šviesą, o vakarais mieliau lieki namie su puodeliu arbatos – supranti, jog tikrasis ruduo jau čia. Tuomet nieko kito nebelieka, kaip tik šildytis praėjusios vasaros įspūdžiais ir nuotaikomis. Tad pasidarykite puodelį kvepiančios arbatos ir pasileiskite kartu su manimi į atsiminimus apie saulėtąją Maltą. Pažadu, jog sušilsite ;)

 

Nors ir atrodo, jog ši kelionė buvo kažkada senai, iš tikrųjų Maltos saule ir paplūdimiais džiaugiausi lygiai prieš mėnesį. „Uolėtos krantinės, daug akmens, marmuriniai itališko stiliaus namai, spalvoti laiveliai, grėsmingai atrodantys kaktusai ir skanus vynas“ – toks pirmasis vaizdinys sukasi mano galvoje, prisiminus šią miniatiūrinę šalį.

Mellieha panorama.

Malta – mažutė Viduržemio jūros valstybė, kurią sudaro trys gyvenamos (Maltos, Gozo ir Comino) bei dvi negyvenamos salos. Šalis yra įsikūrusi pusiaukelėje tarp Sicilijos ir Šiaurės Afrikos pakrantės, todėl didelis italų turistų antplūdis nestebino. Beje, lietuvaičiai šią salą taip pat mielai renkasi savo atostogoms. Bepigu, kai raynair‘as siūlo tiesioginius, trijų su trupučiu valandų skrydžius Kaunas – Malta. Tad svečiuodamiesi Maltoje per daug neįsijauskite ką nors apšnekinėdami  – didelė tikimybė, jog galite sulaukti atsako lietuviškai :)) 

Pirmas dalykas, ko aš labiausiai pasigedau Maltoje – tai žalumos. Žinoma, tokių pat vešlių palmių kaip Tailande ar Filipinuose rasti nesitikėjau, tačiau vistiek prireikė šiek tiek laiko, kol akys apsiprato su uolėtais šlaitais ir akmeniniais miestais. Net neabejoju, jog pavasarį sala atrodo gerokai kitaip. Smėlėtų paplūdimių gerbėjai taip pat turėtų atidžiau išstudijuoti Maltos žemėlapį, nes dauguma šios salos paplūdimių – uolėti (paplūdimio bateliai šiuo atveju labai praverčia). Didžiausias smėlėtas salos paplūdimys – Mellieha Bay, mažesnis, tačiau labai jaukus ir turistų mėgiamas smėlio paplūdimys – Golden Bay.

Mellieha Bay.

Mellieha Bay.

Golden Bay.

O Maltos saulė kaitri. Tiesą sakant, tikslios temperatūros ten būdama nežinojau ir nesidomėjau; buvo karšta ir tiek. Nors vieną dieną, kai buvau įsitikinusi, jog pagaliau šiek tiek atvėso, stotelėje belaukiant autobuso žvilgsnis užkliuvo už termometro, kuris rodė +35 laipsnius…(?!) Turbūt gerai yra sakoma, jog šiluma kaulų nelaužo, tačiau kai gulint paplūdimyje vis galvoji apie sniegą, apie kalnus ir kaip norėtum būti ten ant savo snowboard'o – supranti, jog kažkas ne taip :) Arba buvo tikrai labai karšta, arba aš tiesiog sergu kalnų liga (visgi du žiemos sezonai, praleisti Alpėse, padarė savo... :) )
Oficialiai rugpjūtis yra karščiausias mėnuo metuose, kada praktiškai visai nelyja. Čia net sausio mėnesį laikosi maždaug +12 laipsnių vidutinė temperatūra. Vykti į Maltą peržiemoti visai norėčiau, tačiau kai papuoli į tikrąją salos vasarą, nieko kito nebelieka kaip tik mirkti vandenyje ir gaivintis vietiniu alumi. Kuris čia tikrai skanus;)

Dar vienas dalykas, kuris gali būti aktualus planuojantis kelionę į šią salą, tai yra viešbučio pasirinkimas, priklausomai su kokia kompanija vykstate ir kam esatę nusiteikę – pramogoms ar ramiam poilsiui. Šurmulio, naktinio gyvenimo ir pramogų mylėtojams patiks St. Julian‘o, Sliemos ar tai Valetos kurortai, kuriuose rasite pačius prabangiausius viešbučius ar tai restoranus bei didžiausius saloje prekybos centrus. Paplūdimiai šioje pusėje uolėti, tačiau maudynėms pritaikyti – specialiai nulipimui į vandenį yra įrengtos kopetėlės. Salos pietuose įsikūrę ramūs žvejų kaimeliai, iš kurių žymiausias – Marsaskala. Būtent šio miestelio restoranuose, yra rekomanduojama paragauti šviežios, ką tik pagautos žuvies. Šiaurinė salos dalis garsėja ne tik vaizdingais iškyšuliais bei prieplaukomis, bet ir smėlėtais paplūdimiais, apie kuriuos užsiminiau anksčiau. Pagrindiniai kurortiniai miesteliai, įsikūrę šiauriau, yra šie: Bugibba, Qawra, Mellieha ir St. Paul‘s įlanka.

St. Julian.

Naktinis gyvenimas St. Julian'e.

St. Julian.

Sliema ir jos akmenuotasis paplūdimys.

St. Paul's Bay.

St. Paul's Bay.

Mellieha Bay.

Buggiba.

Žinoma, apsistojus vienoje vietoje dar nereiškia, jog visų atostogų metu matysite tik viešbutį ir šalia esantį paplūdimį. Tereikia tik noro paturistauti, nes visoje saloje yra gerai išvystyta viešojo transporto sistema – susisiekimas galimas su visais pagrindiniais salos miestais. Autobusai nauji, su gerai veikiančiais kondicionieriais :) Tik 12 eurų – tiek kainuoja savaitinis bilietas, tad tikrai nėra brangu. Viešasis transportas čia, kaip ir daugumoje salų, turi savų niuansų: gali tekti vieną kitą valandą palaukti vėluojančio autobuso ar tai vairuotojas gali tiesiog nesustoti jam priklausančioje stotelėje, dėl... perpildyto autobuso. Kitas, daug komfortiškesnis variantas – išsinuomoti mašiną. Tik perspėju – eismas Maltoje vyksta kairiąja kelio puse, gatvelės miestuose gali būti tokio siaurumo, kad vairuotojai vos vos prasilenkia, o ir avarijų, dėl turistų kaltės, teko matyti nemažai... Ir šiaip, važinėjant viešuoju transportu (kursuoja ir naktiniai autobusai) netektų skaičiuoti išgerto vyno taurių :)

Dar viena transporto alternatyva ir puiki pramoga ;)

Vis dar stebiuosi, kaip tokia mažytė sala, net 200 kartų mažesnė už Lietuvą, gali savyje talpinti tikrą kultūros židinį. Kiekvieną dieną stengėmės vis kažkur nuvykti, kažką naujai pamatyti ir net neabejoju, jog grįžus į šią salą vis dar būtų, ką atrasti. Taigi septynių dienų susipažinimas su salos lankomiausiais miestais ir vietovėmis – jau kitame įraše.

Nesušalkit ;)

Dūmuose paskendęs Amsterdamas

Jau seniai Amsterdamas buvo įtrauktas į Europos miestų, kuriuos noriu/privalau aplankyti, sąrašą. Kadangi mano keliavimo horizontai pastaruoju metu gan stipriai prasiplėtė, tad Europa ir jos miestai vis likdavo nuošaly. „Bus dar to laiko ir progų“ – vis pamąstydavau. Ir tikrai. Pasitaikius galimybei sudalyvauti jaunimo mainuose Olandijoje (dar neskaičiusiems apie mokymus susipažinimas štai čia), kartu įsižiebė ir viltis paklaidžioti po Amsterdamo gatveles.

***

Šiam miestui apžiūrėti turėjome tik pusdienį, nes laukė skrydis namo, tad planas buvo kuo anksčiau palikti mokymų vietą ir pačiu anksčiausiu traukiniu pajudėti link sostinės. O traukinys buvo tikrai anksti - 5:50 ryto. „Atsikelsim! Ne per anksti. Kad tik daugiau laiko liktų Amsterdamui!“ – sutarėm vieningai.
***

Naktis prieš: graži atsisveikinimo vakarienė su projekto komanda ir dalyviais, ilgos šnekos lauko terasoj ir dar ilgesni šokiai pokiai... Iki paryčių, žinoma. Anksčiausias traukinys į Amsterdamą išvažiavo be mūsų. Nieko, buvo kitų, tad pasnaudę valandėle ilgiau, greitai susikrovę kuprines, apsimiegojusiom akim palikom Olde Vechte dvarą.

Labas rytas! Dar po paskutinį kąsnį firminių olandiškų sumuštinių ir mes jau pasiruošę Amsterdamui :)

Nepilnos dvi valandos snaudimo traukinyje ir mes jau buvome vietoje. Tik išėjus iš traukinių stoties į lauką padvelkė Amsterdamo kvaaapaas... Tik šitas miestas gali taip kvepėti :) Kadangi laiko daug neturėjome, tai nieko nelaukdami patraukėme link centro.

O mes jau čia!

Šiek tiek apie patį miestą... Amsterdamas yra tituluojamas tolerancijos ir skirtingų žmonių miestu, kurį puošia 165 miestą vagojantys kanalai.

Čia galima rasti daug ko: kultūros, naktinio gyvenimo pramogų, skirtingų šalių virtuvės restoranų. Šis miestas garsėja ne tik propaguojamu laisvo gyvenimo būdu, bet ir visame pasaulyje garsiais muziejais bei istorinėmis įžymybėmis.

Tikrai ne mes šiuos muilo burbulus pūtėm.. :))

Na o ramybės mėgėjams bei sveiko gyvenimo būdo šalininkams čia būtų tikra palaima: mieste dėl jame esančių daugybės kanalų eismas nėra intensyvus, o pagrindinė transporto priemonė čia yra dviračiai.

Kita atrakcija, viliojanti turistus į šį miestą, yra garsieji Coffee shop‘ai. Įdomu tai, jog lengvųjų narkotikų mažmeninė prekyba Olandijoje buvo legalizuota jau 1970-aisiais metais. Šiose rudosiose kavinėse (vienoje knygoje turistams apie Amsterdamą radau taip gražiai pavadintus Coffee shop‘us :) ) yra leidžiama prekiauti kanapėmis, tačiau tai yra griežtai reguliuojama. Lengvieji narkotikai yra parduodami asmenims nuo 18 metų bei vienam asmeniui galima įsigyti ne daugiau kaip 5 g. Sunkieji narkotikai yra griežtai draudžiami.

???

Kas žolytės parūkyti, o kas sulčių stiklinaitę išgerti :)

Dar viena Amsterdamo pažiba – Raudonųjų žibintų kvartalas. Ilgai klaidžioję ir mes pasiekėme šią žymią gatvę, kur namuose langai vitrinų dydžio, o tose vitrinose meilės ištroškusios moteriškės praeinantiems akį merkia. Gaila, bet tikrąją kvartalo dvasią atspindinčių nuotraukų neturiu – visgi mes ten buvome per anksti... Nors to, ką pamatėme, užteko :)

Paskutinė stotelė – garsusis „I amsterdam“  ženklas. Tai žaisminga raidžių kombinacija, jau spėjusi tapti miesto simboliu.

Nors ir nespėjome aplankyti visų Amsterdamo įžymybių, tačiau pajusti šio miesto dvasiai laiko užteko. Tikrai žinau, jog dar čia norėsis grįžti, kada niekur neskubant, minant dviratį ar tai plaukiojant kanalais, būtų galima įsilieti į tikrąjį miesto ritmą... ;)

Sustainability paieškos Olandijoje

Darbas užsienyje – done, savanoriavimas – done, backpacking – done. O kad veiklų ir išbandymų sąrašas tuo nesibaigtų, priėmiau dar vieną, netikėtai gautą pasiūlymą – dalyvauti jaunimo mainuose Olandijoje. Visų pirma, patiko tas faktas, jog mainai vyks būtent Olandijoje. Atrodo, jau tiek pasaulio išmaišyta, tiek vietų matyta, tačiau Olandijos žemelės kojos dar nebuvo mindžiusios. Antra, suintrigavo projekto idėja bei tema: „Insparing Sustainable Living Through Media“. Paprasčiau išsireiškus, tai buvo media mokymai, susieti su šių dienų aktualiausiomis temomis: rūšiavimu, perdirbimu, gamtos išteklių taupymu ir visais kitais mandriais dalykais, besislepiančiais po žodžiu sustainability (liet. darni plėtra).

Mūsų lietuvių komandą sudarė šeši žmogučiai – iš esmės vienas kito nepažinojome, tačiau ilgos ir su nuotykiais kelionės metu (Vilnius-Dortmundas-Ommen) taip susidraugavome, jog atrodė, kad esame pažįstami šimtą ir daugiau metų :) Valandą ar daugiau vėluojantys traukiniai, gendantys liokomotyvai, tą dieną Vokietiją užplūdusi karščio banga (+38 laipsniai), žaidimai ir dainos traukiniuose, intensyvus vokiečių kalbos vartojimas (Jawohl! ir sehr gut :) ), troškulio malšinimas vokišku alumi – ir tai tik keletas smagių/netikėtų pirmosios dienos akimirkų.

Galiausiai vienuoliktą valandą nakties pavargę, tačiau su šypsenomis veiduose, pasiekėme kelionės tikslą. Olde Vechte dvaras, įsikūręs kiek tolėliau nuo miestelio centro šalia upės, tapo mūsų  namais bei mokymų vieta ateinančioms dviems savaitėms.

Welcoooome.

Taigi į mažutį ir jaukų Ommen miestelį sugužėjo daug gražaus jaunimėlio iš aštuonių Europos šalių: Vengrijos, Rumunijos, Kroatijos, Graikijos, Bulgarijos, Turkijos, Olandijos ir, žinoma, Lietuvos. Publika susirinko gan įvairi, turiu minty ne šalių įvairovę, tačiau žmonių išsilavinimus ir patirtį. Buvo tokių, kurių studijuojamos specialybės glaudžiai siejosi su media technologijomis, buvo ir tokių, kurie filmavimo kameras rankose laikė pirmą kartą. Buvo mokslo aukštumas jau pabaigusių žmonių, tačiau buvo ir būsimų pirmakursių. Buvo anglų kalba laisvai bendraujančių, tačiau buvo ir tokių, kurie su anglų kalba savo gyvenime neturėjo nieko bendro... Nepaisant to, visi labai susidraugavome ir tapome viena didele šeima :)

Vykdami į mokymus jau svarstėme, ką veiksime laisvu metu – važinėsimės dviračiais, maudysimės upėje, deginsimės ar tai lankysim greta esančius miestelius... Pirmąjį rytą per pusryčius vis dar sklandė kalbos, jog turėsime pakankamai laisvo laiko, suprask, vos ne į vasaros stovyklą susirinkom :) Tačiau šios kalbos, kaip muilo burbulai, subliuško po pirmosios mokymų dienos. 

Papusryčiavę ir apie vienuoliktą valandą ryto susirinkę į mokymų kambarį, pradėjome dienos programą: susipažinimo žaidimai, prisistatymai, susipažinimas su projekto tikslais, įvadinės paskaitos apie filmavimą... Žinoma, turėjome pietų ir vakarienės bei kelias trumpesnes kavos pertraukėles į tarpus – ir štai, dvyliktą valandą nakties buvome laisvi. Prisipažinsiu, pirmoji mokymų diena mane truputį išgąsdino. Galbūt todėl, kad jau buvau atpratusi nuo tvarkaraščių bei įtemptos dienotvarkės. Visgi dveji metai klajokliško gyvenimo būdo daro savo... ;) Tačiau įdomiai vedamos paskaitos, smagūs žaidimai bei kūrybinės užduotys padėjo greitai įsitraukti į projekto eigą. Teko daug padirbėti su filmavimo kameromis: kūrėme socialines reklamas, darėme reportažus bei interviu, net muilo operose vaidinome :) O kad laisvo laiko nebūtų per daug (!) dar ir namų darbų gaudavome. Tik nesupraskit klaidingai, čia niekas dvejetų, kaip mokykloje, nerašydavo. Motyvacija buvo kitokia - mokėmės sau;)
***

Mokymams artėjant į pabaigą, projekto organizatoriai nusprendė mus šiek tiek palinksminti... Visi buvome suskirstyti į tarptautines grupeles bei gavome užduotį sukurti filmuką apie sustainability. Viskas atrodytų labai elementaru ir paprasta, tik... šįkart buvo keletas išimčių. Turėjome galimybę patys susidaryti filmavimo planą: nuspręsti tikslią temą, filmavimo vietą, pasiskirstyti komandoje vaidmenimis, susiplanuoti biudžetą bei reikalingas medžiagas. Pasak organizatorių, šis filmukas turėjo būti mūsų baigiamasis darbas, todėl reikėjo panaudoti visas gautas žinias bei įgūdžius. Pagauti entuziazmo visi puolėme brainstorminti, užsirašinėti idėjas, rinkomės filmavimosi vietas... turbūt pusė komandų ruošėsi į Amsterdamą važiuoti :) Kur jau čia nevažiuosi, kai tokia proga yra. Deja, tą patį vakarą po dar vieno pokalbio su organizatoriais, visų jaunatvišką entuziazmą pakeitė susirūpinę veideliai. Paaiškėjo, jog kitos dienos ankstyvų rytą išvykstame visi kartu į... kažkur. Į klausimą, kur vyksime ir kur nakvosime girdėjome tik vieną ir tą patį atsakymą: „We don‘t know“. Buvo pasakyta tik tiek, kad galime pasiimti kažkiek rūbų, savo miegmaišius ir kad į Olde Vechte negrįšime tris dienas. Taip pat buvo paminėta, jog savo telefonų ar tai pinigų imti nesivargintume – mums jų neprireiks. Dar įvyko keli apmokymai, kaip apsiginti miške nuo meškų ar tai vilkų, buvo paaiškinta, kaip veikia tranzavimo sistema Olandijoje. Tą vakarą įtampa tiesiog tvyrojo ore... :)
Kitas rytas prasidėjo anksti. Lyg nujausdami, kad tris dienas būsime velniai žino kur (gal miške be maisto?), visi stumdėmės virtuvėje tepdamiesi sumuštinius, į kuprines kraudamiesi rastus sausainių likučius, vaisius bei sulčių pakus. Vėliau buvo patikrintos kiekvieno iš mūsų kuprinės, atimti nereikalingi daiktai: liko po vieną dezodorantą, vieną dantų pastą, vieną dušo želę visiems grupės nariams. O iš organizatorių gavome filmavimo kameras, trikojus, mikrofonus ir vieną telefoną, į kurį turėjome gauti tolimesnę informaciją...
Taigi palikę savo dvarą buvome nusiųsti prie upės, kur mūsų laukė pirmoji užduotis bei priemonės tos užduoties įgyvendinimui: didžiulės plastikinės bačkos, daug virvių, trumpesni bei ilgesni rąstai, plastikinis uždangalas bei gelbėjimosi liemenės. O užduotis skambėjo maždaug taip: iš gautų daiktų pasistatyti plaustą ir visiems grupės nariams su visais daiktais nuplaukti iki kitos būstinės, kur mūsų turėjo laukti nauja užduotis. Akimirkai net susimąsčiau, ar tikrai į tą projektą papuoliau:)

Visai tai turėtų virsti plaustu. Dar būtų gerai, kad neskęstančiu :))

Net sunku perteikti tąkart vyravusias visų nuotaikas ir emocijas. Matydami, kad trauktis nėra kur, visos grupelės puolė konstruoti kažką, turėsiančio atlaikyti visą komandą ir dar krūvą daiktų. Po kelių valandų darbo tai vieni, tai kiti savadarbiais laiveliais jau irklavo tikslo link.

Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne vieną plaustą ištikęs Titaniko likimas... Kadangi tuo metu aš su savo grupe plaukėme pro šalį – beliko padėti bendražygiams. Nuo tada mūsų nelaimės ir prasidėjo. Nusprendėme jų skęstantį plaustą prisikabinti ir bandėm irkluoti toliau. Bėda buvo ta, kad plaukimo greitis (kuris ir taip nebuvo labai greitas) sumažėjo, o mūsų pačių valtis taip pat ėmė po truputį skęsti. Pagalbos prašėme ir motorinės valties vairuotojo, tačiau tempimas tik pablogino situaciją – vanduo apsėmė jau ir mūsų daiktus. Neliko nieko kito kaip tik kažkokiu būdu irkluoti į priekį ir tikėtis, jog finišas netoli. Tačiau kai po septynių valandų irklavimo pradėjo temti, o mes vis dar blaškėmės upėje judėdami lėčiau nei sraigės, nusprendėme skambinti organizatoriams ir šauktis pagalbos. Vaizdelis iš šalies: šeši pavargę, sušalę, šlapi ir alkani jaunuoliai, iš paskutinių jėgų irkluojantys ir bandantys iš vietos pajudinti neaiškios išvaizdos daiktus, stebuklingu būdu juos vis dar išlaikančius vandens paviršiuje :))

Jachtos mūsų :)

 Ši mūsų ilgaaa kelionė baigėsi tuo, jog vargais negalais nusiirklavę iki kranto, palikę tai, kas liko iš plaustų pakrantėj, per karvių ganyklas bėgom link autostrados, kur mūsų jau laukė išgelbėtojai – organizatoriai :) Širdyje viltingai tikėjausi, jog šios dienos kančios bus baigtos ir kad mūsų laukia jaukūs nameliai, su dušais ir skaniu maistu. Pasvajoti gi galima. Deja, greitai teko grįžti į realybę. Išgyvenimo žaidimas tęsėsi ir artėjo link kulminacijos. Kol šiek tiek atsigavome, pailsėjome ir kažkur pamiškėje išgėrėme arbatos - visai sutemo. Organizatoriai mus ragino kuo greičiau susirinkti savo šlapius daiktus ir toliau tęsti žaidimą. Nes pusė komandų jau buvo išvykusios. 
Taigi mums, likusiesiems, buvo duoti dviračiai, vokelis su kelionės biudžetu trims dienoms bei maišelis su maisto daviniu (keli šokoladukai, riešutų pakelis bei keli maži pakeliai sulčių). Buvo liepta minti kur norim, tiksliau ten, kur norime filmuoti savo video. Neskaitant to, kad KAŽKUR išvykti ir KAŽKAIP susirasti nakvynę turėjome vidury nakties, o rūbai bei miegmaišiai daugumos buvo peršlapę, labiausiai šokiravo gautas biudžetas. 25 eurai. Trys dienos, dvi naktys, penki asmenys. Pasirodo, plaukimas upe buvo tik apšilimas, nes tikrasis išgyvenimo žaidimas dar tik turėjo prasidėti...

Kelelis tooolimaaas...

Jau ir taip per daug išsiplėčiau su savo rašliavomis, tad visų nuotykių neaprašinėsiu. Pasakysiu tik tiek, kad išgyvenome visi ;) Po trijų dienų sėkmingai ir su šypsenomis veiduose parmynėme į mokymų vietą. Visų grįžusių įspūdžiai buvo skirtingi: kam teko nakvoti traukinių stotyje, kam prie kebabinės, kam pas nepažįstamus žmones garaže. Buvo ir sėkmingai nutranzavusių iki Amsterdamo.

Ne penkių ***** viešbutis, tačiau turėdama bent kažkokią pastogę virš galvos tą naktį miegojau kaip kūdikėlis:)

Tačiau vienas dalykas buvo bendras visiems – tai buvo neįkainojama gyvenimiška patirtis. Visa tai leido suprasti, jog net ir neturėdamas pinigų ir būdamas svečioj šaly, gali būti šiltai priimtas tavęs nepažįstančių žmonių, pavaišintas skaniais pusryčiais – reikia tik pasitikėti žmonių gerumu ;) Prisipažinsiu, jog vidurnaktį mindama dviratį nežinia kur ir nežinia ko tikėdamasi, mintyse keikiau šio projekto organizatorius. Tačiau dabar, nurimus aistroms, galiu drąsiai pasakyti, jog visada yra naudinga gauti kitokios patirties ir iš tikrųjų sužinoti, ką reiškia išeiti iš savo komforto zonos :)
***

Po šio išgyvenimo žaidimo tempas Olde Vechte dvare šiek tiek sulėtėjo. Paskaitos baigėsi, o mums visiems liko paskutinė užduotis – suorganizuoti miestelyje renginį, susijusį su mūsų mokymų tema, taip vainikuojant čia praleistas dvi savaites. Buvo ir miesto šauklys, ir workshop‘ų, ir žmonių biblioteka, ir video projekcijos, ir skulptūra iš šiukšlių, ir linksmosios fotosienos. Smagu ir lengva dirbti kartu su kūrybingais žmonėmis ;)

Taigi dvi projekto savaitės prabėgo greitai ir kūrybingai. Sutikta daug naujų žmonių, patirta daug naujų nuotykių. O žiūrėdama video klipus dabar visad atkreipiu dėmesį į kameros darbą, į judėjimą ir mintyse kartu su prabėgančiais kadrais kartoju: „medium close up shot, wide shot, extreme close up shot, panoramic shot...“ – visgi ir išmokta kažko naujo ;)
 
Daugiau informacijos apie Olde Vechte Foundation vykdomus projektus bei mokymus Facebook'e: Olde Vechte Foundation
Lietuvoje šio projekto koordinatoriais buvo jaunimo asociacija COFA. Didelį ačiū sako visa mūsų lietuvių komanda už šią suteiktą galimybę ;) Na o susidomėjusiems ir norintiems sudalyvauti panašiuose jaunimo mainuose bei kituose projektuose patariu sekti COFA veiklą Facebook'e.