Ulu Watu beieškant arba vairavimo ypatumai Kutoje

Leisdamos savo nerūpestingas dienas Kutoje vis galvojome, ką čia dar toookio nuveikus ir pamačius. Jau kartais netgi prieš save pasidarydavo gėda, pagalvojus apie tai, kas per dieną buvo nuveikta: vėlyvi pusryčiai, šopingas, nuėjimas iki paplūdimio, vakarienė, hm, pasiruošimas vakarui ir galiausiai partyyy... Oplia, dienos kaip nebūta.

Gerai nors tiek, jog keliaujant visad lengva užmegzti naujas pažintis ir sutikti įdomių žmonių. Vieni iš tokių buvo du vaikinukai (vienas šiuo metu gyvenantis PAR, kitas – Anglijoj, o į Balį atskridę susitikti ir paatostogauti). Jiems Balis ir jo apylinkės jau buvo pažįstamos, tad pasikliovėme jų patarimais ir nusprendėme visi kartu vykti į Ulu Watu...

Ulu Watu - tai pietinėje Balio dalyje esantis miestukas, garsėjantis savo nuostabaus grožio uolėtu paplūdimiu, skalaujamu milžiniškų bangų ir dėl to profesionalių banglentininkų labai mėgstamu.

Ulu Watu paplūdimys.

Taip pat Ulu Watu žymi ir dėl savo šventyklos, kurioje karaliauja beždžionės... 

Neblogą viečiukę saulėlydžio stebėjimui išsirinko ši beždžionėlė:)

Bet apie viską iš pradžių. Sumanymas buvo toks: ryte kuo anksčiau atsikelti, papusryčiauti, susitikti su draugais, išsinuomoti motorolerius ir judėti link tikslo. Jau prieš tai draugas mane įspėjo, jog eismas Kutoje – tai ne kokioje mažoje Tailando salelėj...mašinų daug, motorolerių dar daugiau. Be to, apžiūrėjęs mano vairuotojo teises pareiškė, jog šios yra ne tarptautinės ir aš, pagal indoneziečių kelių įstatymus, motorolerio vairuoti negaliu. Dėl viso pikto pasiteiravusi apie baudas, išsiaiškinau, jog baudos čia nemažos (Azijos kainomis), tačiau policininkai mielai priima kyšius (lyg tai kokia naujiena būtų...). Pasak draugo, davus 50,000 rupijų policininkui į kišenę (apie 15 litų) jie tave paleis ir dar gero kelio palinkės. Iš tikrųjų, labai nesigilinau į kelių eismo peripetijas, kadangi su draugais buvo tartasi, jog jie vairuos, o mudvi su Vaida ant bagažiuko prigriebs. Taigi per daug negalvodamos nei kur Ulu Watu randasi, nei kaip ten nuvažiuoti, su nekantrumu laukėme kelionės...
***

Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne keli netikėtumai ir... menki pokyčiai. Atsitiko taip, jog dėl tam tikrų priežasčių, iš mūsų gražios ketveriukės likome tik mudvi, vis dar pasiryžusios rasti kelią į Ulu Watu. Nepabijojom nei judraus Kutos eismo, nei to, jog mano teisės negaliojo, nei minties, jog tikslaus kelio nežinom... Turėjom tik Lonely Planet knygą su menkučiu žemėlapiu, praktiškai nepasakančiu nieko. Na taip, drąsos mum užteko iki to momento, kai su išnuomotu motoroleriu išvažiavome į vieną iš pagrindinių Kutos gatvių... Dar ir dabar baisu pasidaro prisiminus visą tą chaosą. Vairavimas Koh Phangan ar tai Koh Tao salose buvo vienas juokas, palyginus su tuo, ką teko išgyventi Kutoje tiek man, vairuojančiai, tiek Vaidai, sėdinčiai ant bagažiuko:) Garbės žodis kiek daug kartų norėjosi nulipti nuo motorolerio ir palikti jį tiesiog vidury gatvės. Turbūt mielai pėsčiomis būčiau parėjusi, kad ir kelis kilometrus, kad tik nereikėtų vairuoti... manau, tai puikiai įrodo padėties tragiškumą:) O vaizdelis gatvėje buvo maždaug toks: jeigu normaliomis sąlygomis vienai eismo krypčiai yra skirtos dvi mašinų juostos, tai Kutos sąlygomis tose juostose telpa trys mašinos ir dar kokie šeši motoroleriai į tarpus. Kalbant apie motorolerių vairuotojus galėčiau pasakyti, kad jie yra, švelniai tariant, pamišę ir tikri ekstremalai. Pavyzdžiui: jeigu norint aplenkti mašiną tam neužtenka vietos gatvėje, tai tą galima padaryti ją apvažiuojant šaligatviu. Vietiniams vairuotojams tai atrodo labai normalu.
Taigi norėdama išgyventi beprotiškame Kutos eisme kitos išeities neturėjau nei aš. Teko vadovautis nerašytomis vietos eismo taisyklėmis. Prisiminus visą tą chaosą dar ir dabar nusistebiu, kaip sugebėjome sveikos gyvos namo grįžti... Nors buvo visko: teko ir šaligatviu važiuoti, aplenkiant kamščius, ir pasukti gazo rankenėlę, norint išvengti susidūrimo su kita mašina, ir Vaidai teko kojas pasaugoti, kai lindome pro siaurutį tarpelį, esantį tarp dviejų mašinų..:)

Mūsų kelionei linksmumo pridėjo dar ir tai, jog kelio tiksliai nežinojome, tad pasiklydome n kartų ir teko laaabai dažnai stoti ir klausti kelio. Gerai, kad vietiniai čia super draugiški ir net dorai nemokėdami anglų kalbos bandydavo mums padėti. Pagaliau išsiaiškinusios teisingą kryptį lėkėme su vėjeliu link tikslo. Bet argi taip paprastai viskas gali baigtis? Neee. Mūsų kelionę vainikavo dėdė policininkas, matyt, pastebėjęs, jog esame turistės ir nusprendęs mus šiek tiek papurtyti. Ech, lyg streso tądien mums būtų buvę maža... Nereikėjo nei policininko verdikto laukti, jau ir pačios žinojome, jog papuolėme į bėdą dėl mano negaliojančių vairuotojo teisių. Kad kaltos tai kaltos, bet kai pamatėme gresiančią baudą, tai maža nepasirodė. Uniformuotasis dėdė baksnojo į popierėlį su labai apvaliu skaičiumi – 1,000,000 rupijų (apie 300 litų). Na nee, iš kur tokie milijonai pas backpacker‘es, ponuli? Bandėme ginčytis, aiškintis... Matydamos, kad tai nepadės, ėjome tiesiai prie reikalo – pasiūlėme kyšį. Bandėme prasisukti su 50,000 rupijų (draugas gi perspėjo, jog tiek tikrai turi užtekti). Užteko? Kur tau. Ką darysi, ieškom daugiau – sukrapščiusios visus turėtus pinigus siūlom 100,000 rupijų. O jis tik žiūri į mus ir šypsosi... Suprask, jog juokinam su tokiais kyšiais. Ir gailiais žvilgsniais į jį žiūrėjom, ir pasakojomės, kokios taupančios ir pinigėlius skaičiuojančios backpacker'ės esam. Niekas nepadėjo. Ot bjaurus pasitaikė. Ir naglas! Kadangi su savimi neturėjom pakankamai pinigų, pats pasiūlė mums parodyti artimiausią ATM bankomatą, kad galėtume išsiimti daugiau pinigėlių, supraskite, duoti jam didesnį kyšį. Taigi nenorėdamos važiuoti į policijos nuovadą ir turėti dar daugiau nemalonumų – padarėme kaip lieptos. Iš bankomato išėmiau gražią 250,000 rupijų sumelę ir nunešiau policininkui, laukiančiam manęs už kampo...

Tai štai kaip nuotaikingai mes iki Ulu Watu važiavome. Tikrai neplanavome nei pasiklysti, nei būti sustabdytos policijos, tad vietą pasiekėme keliomis valandomis vėliau. Pirmiausiai sustojome pasigrožėti Ulu Watu paplūdimiu, kur pagaudyti bangų atvažiuoja profesionalūs surferiai iš viso pasaulio. Pamačius bangų didybę ir galią net žandikaulis atvipo. „Man kolkas ir Kutos paplūdimio užteks...“ - pagalvojau sėdėdama ant uolos krašto ir stebėdama bebaimius banglentininkus.

Kiek narsuolių drąsuolių šaltame vandenyje bangas gaudo.

Vienas iš bariukų, įsikūrusių uolų šlaituose.

Prieš pat saulei nusileidžiant patraukėme link šventyklos. Pura Luhur Ulu Watu šventykla išdidžiai stovi ant aukštų uolų, pietiniame salos kampelyje. Jau XI amžiuje vietiniai vienuoliai čia meldėsi bei ieškojo ramybės žvelgdami į beribį Indijos vandenyną...

Labiausiai rekomenduojamas laikas lankyti šią šventyklą - saulėlydžio metu, kada palei didžiulių uolų šlaitus vaikštant po šventyklos teritoriją, atsiveria nepaprasti vaizdai. Taip pat tuo pačiu metu vienoje iš šventyklos aikščių vyksta Sunset dance performances.

Palydint saulę...

Turbūt viena iš didžiausių atrakcijų turistams - beždžionėlės, kurios tikrąja to žodžio prasme užkariavusios visos šventyklos teritoriją. Turistai - tik laikini svečiai, o beždžionės čia jaučiasi tikromis šeimininkėmis, tad neišsigąskite, jeigu viena iš jų pradės šnypšti ir grėsimingai artėti link jūsų, užšoks ant pečių ar tai nepastebimai prisliūkins ir atims iš jūsų kokį daiktą. Savo akimis mačiau, kaip viena vagilė iš pasalų pripuolusi prie sėdinčio turisto grakščiai nuplėšė jam nuo veido saulės akinius ir pabėgo. Vargšas, žinoma, puolė ją vytis, bet kur tau... Nors ir negražu juoktis, tačiau...juokinga buvo:) Negi niekas jo neįspėjo, jog savo daiktus nuo naglų Balio beždžionėlių reikia saugoti? Bent jūs žinokite tai ateičiai;)

Skanaus:))

Prisivagiliavus...

Geras tas jų gyvenimėlis: kutinėjasi, blusinėjasi ir riebalus augina:)

Kad ir nelabai draugiškos tos beždžionės buvo, tačiau kad fotogeniškos - tai tikrai. Daug smagiau ir saugiau į jas iš nuotraukų ar tai iš filmuotos medžiagos pažiūrėti. Tikros mielybės atrodo:)

Žiūrim, ką man pavyko įamžinti: